-

aš teturiu
vienintelį rudenį,
bet betirpstą saulėtekiai
išniekina rytus.
Ir nebešviesūs medžiuose paukščiai
atnašauja lietui.
Suakmenėję keliai į namus
ir, rodos, taip toli
pasitinka tylūs skardžiai,
bet tu,
negalėdamas tarti nė žodžio,
grįžti.

kai teturi vienintelį rudenį,
skaudžiai beldžias į langus
mirtis.