Strelka: Spacedogs.RU

Spacedogs. RU: kosminės fantazijos apie kales

http: //ru-spacedogs. livejournal. com/812. html

                      Mylimai Belkai, kuri nespėjo į sovietinį kosminį traukinį


Этот поезд в огне,
И нам не на что больше жать.
Этот поезд в огне,
И нам некуда больше бежать.
                  Борис Гребенщиков

Этот странный китаец с выбритым лбом
Смотрит так на меня словно я с ним знаком
И возможно он знает
Зачем и куда едет поезд
                  Вячеслав Бутусов


    Taip jau nutiko, taip nutiko – ne visi mano bendraamžiai tapo statybų inžinieriais ir pardavimų vadybininkais. Nieko keisto, mažuliai. Užaugom gūdžiais sovietiniais, kai žodžio vadybininkas dar nežinojom, o jei ką ir ketinom statyt – tai tik BAMą. Ir aišku, visi norėjom būti kosmonautais. Man buvo devyneri, kai galutinai ir giliai įsisąmoninau, kad kosmonaute nebūsiu. Nepavyks. Nes Lietuvos Tarybinėj Socialistinėj Respublikoj nėr Baikonūro. Nes aš – ne Tereškova. Nes kosminiai skrydžiai – tai ne Jefremovas su Snegovu, bet skardinė dėžutė ir užkonservuotas tipas su lagaminėliu šūdams. Tą tipą išmeta kažkuriuo ten kosminiu greičiu, kad pažiūrėtų, ar neištrykš jam smegenis pro ausis. Iš žmogaus kosmose naudos ne daugiau, nei iš šuns.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Pirma lema: visi mes esame šunys. Jei tik nesame kalės. Pakelkite rankas, kieno gyvenimas ne šuniškas? Na, matot!
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

    Ne be reikalo Gagarinas save vadino paskutiniu šunim kosmose. Pasakysiu dar daugiau: jis buvo paskutine kosmine kale. Nes šunų niekas į kosmosą niekas nesiuntė.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Išvada pirma: kosmosas priklauso moterims.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

    Tataigi įsisąmoninus, kad kosmosą užkariavo kalės, ir kad galų gale žmogus nuo šuns genetiškai skiriasi keliais nelaimingais procentais, daug ką tampa lengviau priimti. Pavyzdžiui, kad netapome kosmonautais. Ir vis dėlto aš sapnuoju kosmosą. Visą mūsų didelę šalį ruošė kosminei ekspansijai, ir kai teko persikvalifikuoti į vadybininkus ir statybininkus, darbo rinkoj gerokai išaugo psichoterapeutų paklausa.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Išvada antra: sunkus kosminių kalių gyvenimas. Ir trumpas.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

    Šalis, kurioje klausytasi Laikos širdies dūžių net po to, kai ši iškepė savo dėžutėje, negalėjo paleisti savo vaikų. Ir nežinia, ar padėtų keturiasdešimties metų klajonės postmodernizme. Nors kartais man atrodo, kad jokios apgaulės nebuvo, ir Laikos širdis plakė visas tas ilgas dienas. Tuo pačiu ritmu, kaip ir prie imtuvų besiglaudžiančių piliečių širdys. Ir gal net plakė iki pat imperijos žlugimo. O gal dar plaks, kol gyvi paskutiniai vaikai-kosmonautai, gimę jau devinto dešimtmečio pradžioj. Nes Žemė iliuminatoriuj, o Gagarinas gyvas. Ir visi mes – kosminės kalės iš “Mauritanijos” viešbučio. Dabar pamaitins mus specdaviniu, pagydys ir paglostys. O po to – į skardinę ir į kosmosą apraudoti Bulyčiovo fantazijų. Grįžta nedaugelis.
    Sveta, Marina, Vova, Sandra, Ania, Daša, Anžela, Antonas, dar vienas Antonas, Roma, Kristina, Nataša, Jegoras, Saulė, Olesia ir Alesia, Andrius – toks ekipažas buvo mūsų kieme. Ir jei pažiūrėčiau dabar į dangų, tikriausiai išvysčiau tuos, kuriuos jau išskraidino į orbitą kalėjimai ar narkotinės fantazijos. Tie, kurie liko, sėdi prie pulto: pardavinėja ir naudoja pačias vartojimo emanacijas. “Pilieti! Atlik savo pareigą: vartok! ”.
      O tada mums nedaug tereikėjo. Iš parduotuvių galima buvo nugvelbti sausainių “Gaidelis”, o iš kareivių iškaulyti montažkių, sūrio, uriuko. O taip! Stroibatas buvo mūsų širdyse! Statybose praleidome geriausias savo dienas. Prie kiekvienos pamatų duobės buvo po tarzankę, po kiekvienu kranu – štabas, o prie tvoros – dirbtuvės. Iš supjaustytų kabelių susukti buvo galima ne tik puikią laidynę, bet ir nupinti žiedus, pakabukus, miniatiūrines rankenas miniatiūrinėm špagom iš adatų. Bet svarbiausias buvo kosminis didžiųjų statybų peizažas: ir kas jo neišjautė visa savo spaliukiška ar pionieriška širdim dar galėjo tapti statybų inžinierium. Tačiau kas įkliuvo į pinkles, tas jau pardavė sielą mėnuleigiams. Žinai, mažule, jei dar koks užsiliko Ramybės jūroj, tai jame pilna infantilių sieliūkščių, klykiančių iš pasitenkinimo, kol mes čia mėginam tuštumos jausmą užkimšti daily shopingu. Tačiau, mažule, kosmonautais mes netapome. Ne dėl Perestroikos. O daugiausiai dėl to, kad tose kiemuose stovinčiose raketose nuolat myždavo visi, kam sukako –iolika.
    Tas supistas raketas buvo galima naudoti ekspertiniam amžiaus nustatymui. Iki keturiolikos piliečiai myždavo po balkonais, o nuo keturiolikos – raketose. Tad sakyčiau, kad psichinį subrendimą ir pasiruošimą priimti baudžiamąją atsakomybę liudijo būtent gilus įsisąmoninimas, kad kosmosas ne jų nosiai. Ir nuo tos akimirkos nenusisekę kosmonautai imdavo atkakliai keršyti visiems jų transcendentinės vaikystės pasireiškimams. Ypačiai vakariniu šamanistiniu raketų laistymo ritualu. Man rodos, net geltonosios alaus cisternos buvo sukurtos tam ritualui. Sovietų Sąjungos vaikai meldėsi kosmosui, Sovietų Sąjungos suaugusieji – korozijai, ėdančiai raketų tūtas, kaip kad ilgesys ėdė jų vidurius. Ir kartu jie taip norėjo tikėti, kad Žemė iliuminatoriuje, o kosmosas taikus, jog nuolat girdėjo Laikos širdies plakimą. Plakimą, kuris galėjo skambėti tik įraše ar jų ausyse. Kuris nutyla tik perėjus į naują būties lygmenį: vadybininko ar statybininko. Bet tai jau supistas karminis genocidas ir visai kita istorija.