* * *

Tu kartoji, kad manosios akys
Sužėrėjo skaisčiau nei žvaigždynai.
Tai todėl, kad jose suspindėjo
Tavo jaukūs ir šildantys žodžiai.

Ir taip bus visada, kai tik dieną
kaip ambrozijos taurę išgersiu -
jeigu ji neprasėlins pro šalį
kaip katė, iš namų pabėgus.

Ir bus viskas, kaip buvo kadaise,
dar prieš keletą tūkstančių metų,
kai sutilpom abudu į žodį,
dviem vienatvės keliams nedalintą.