negyvu alsuoju

svetimėju pati sau užgulu pečius
pilkais rytais pavakariais belyčiais
alsuodama kaip miegančios naktinės

katės skylančios dienom į peles į vagas
į šiaudus kūgius į lietus bėginėja
pavirtusios stikliniais rožančiais stebiu

priklausoma nuo kasdienės duonos
tarsi gyvent norėčiau įsibauginu
į žengusiais į sielą žodžiais nusivalančiais

kojas sielograužoj verkia nusirengiantis
prieš vandenį kūnas parodantis delnus
atokiai nebylančiam rytui migdančiam

mano rankas ir rūbo siūles parankovius
juodus murzinus rytoj varpams sudūlėjus
nuo tylos paklys žvilgsniai likimai senuose

rakanduose negyvas vanduo susivėlęs
tarp pirštų dantų panagių išsiraizgo
į jūrą ištykojančią mūsų vardus abiejų

į skirtingas puses abiejų nuo žingsnių
tinstantys pirštai ėjimo į tolį visais savo
kūdikiais tolstu svetimauju palikdama

žingsnius pasaulio pakraščio riboj
išsibarstau stiklu ant žemės negyvu