Nusirengiu

Veidrodžio šukėj atsispindi
Būsimi septyni gyvenimo metai

Kurie šnara meldais
Ir vis tikisi kad kažkas
Ateis praeis
O gal

Su dalgiu vėl nuėjęs
Įvykdys paskutinę
Atranką
Ir jie gulės išdidžiai
Prisidengę vieni kitų
Žalsvai baltais
Raudojimais
Kaip debesys kuriuos vėjas
Pamiršta palieka ištrynęs
Net vardą ar pavadinimą
Vietos kur nunešė sėklą
Ir susmigo drėgnon
Žemėn

Meldžia Dievą, kad
Saugotų nepaliktų
Ir neleistų jo sėklom
Sudygti tarp šaligatvių
Kur esiu aš
Ir sudaužysiu
Savo seną rūbą
Veidrodį