valkatos išpažintis

Aš valkata supuvęs ir supuvę mano mintys,
Neparduodu nei arbūzų, nei guru man nepadės,
Tik mečetėj melstis reikia, į Alachą įtikėt.
Mesijas aš ne žmonijos, valkata ir tiek.

Atsisėdęs prie bazaro, vis menu aš, kaip kadais
„Vaisiai, čadros, kilimai! “ - šūkaliodavau čionai.
Miegu dykumoj ant kopų. Spoksau į žvaigždes ir šoku.
Naktys ir žvaigždynai.. smėlis.. – laimė musulmono sielai

Čia balti miestelio mūrai – gražūs, orūs, nesugriuvę.
Ir aplenkęs šventą rūmą, baltą marmuro ramumą
Pasiėmęs suklupau, ar pavydi man kas godžiai?
Aš tik valkata bjaurus.. ei, neskink puikiųjų rožių..