iš estiško dienoraščio

Jau prasidėjo įžanga rugsėjo.
Du tūkstančiai šeštieji. Talinas. Kreiva
gatvelė pavadinimu Krūva
Garsų Nulaužt Liežuviui. Atmintis pasėjo
jos vardą čia senamiestyj, kava
palaistė ir nubėgo vytis vėjo.

Galvoji šiaurė čia? O ne, suklydai.
Visi trumpom rankovėm. Giedra. Šiluma
neklydo dviem savaitėm užsilikdama.
Renkuos ją vadovaut minčių palydai
(ką tik praėjo tokia elegantiška dama,
jos kvepalai – akių apsiblausimų gidai...)...

Laisvų staliukų viduje kiek nori,
bet niekur nėr tokių lauke.
Per gražūs debesys dangum plaukią,
o saulė mėlynumo ringe – sunkiasvorė...
Kas daro estų sostinę jaukia?
Saike laisvumas ir anarchija minore.

Atėjo metas žvilgsnių vakarienės.
Peizažai ten, kažkur labai toli.
Mezgi idėjas, kiekviena gija putli,
jos dega, sudega, nuskrieja plėnys...
Nei slaviškai nei ugrofiniškai tyli.
Kelionės vinys – vyninės pavienės.

Uniformuoti vietiniai mažiukai lietūs
dienoj du trys, jiems neturiu akies,
į nuojautą stuksena – grįžt reikės...
Vaizdus lyg kontrabanda pistoletus
vežu namo. Jie papilkės,
išdžiūs ir subyrės lengvai palietus.

Žinau, kad kada nors kur nors Tailande
ant stalo deganti melsvai stovės
lyg nupiešta žvakelė, arbata atvės,
degtinė ryžių šildys švelniai skrandį.
Palyginimai plauks... Ūmai centre srovės
pažinsiu tuos, kur Taline išsigalandę.