Padovanok man!

Padovanok man vienišą ramunę,
Ramios pušies ošimą niūrų,
Prabėgančio upelio svajones,
Ir kelią, kur gyvenimas nuves.

Padovanok man rožės skausmą tylų,
Lapelių šnabždesį nebylų,
Sidabrines žvaigždelių akeles,
Ir mylinčias motutės rankeles.

Padovanok man saulės šypsnį šiltą,
Ir žydrą dangų, lietumi nupiltą,
Šiaurinio vėjo aimanas tyras,
Berželio ašaras karštas.

Padovanok man krintančias snaiges
Ir tirpstančias ant mano lūpų,
Tegu gyvenimas nuves,
Bet kur, kur TU bebūtum...

Vis vien, padovanok erelio žvilgsnį,
Ir ko negaila - dovanok,
Gali ir laimę, meilę, viltį...
Dabar užteks. Prašau, sustok...

Man jau užtenka tavo dovanų,
O ko prašiau, taip ir negavau.
Sakei,"Pasigailėk gyvenimo šauklių",
O aš prašiau, prašiau, prašiau...