Kaip olandas Vilniuje tapo milijonieriumi

Turiu draugą olandą, gyvenantį Briuselyje. Pusė vasaros jis zyzė elektroniniuose laiškeliuose, kad nežino, kur jam praleisti atostogas. Pakviečiau į Lietuvą, kurios jis ne tik kad akyse nematė, bet ir dorai ištarti vardo nemoka. Mano argumentai buvo tradiciniai: daug gražių merginų ir daug skanaus alaus.

Maloniai priėmęs mano pasiūlymą, kitą vasaros pusę interneto tinkluose zyzė: „Ar tikrai merginos gražios? „ Kas trečią dieną klausė, ar pas mus nesninga ir ar jam nereikia pasiimti kailinių bei pirštinių. Klausė, kaip lietuviškai bus „Aš tave myliu“. Kokie mūsų papročiai: ar iš karto galima patikusią merginą kviesti į lovą, ar iš pradžių reikia truputį pakalbėti. Kantriai ir metodiškai į visus jo klausimus aš atsakinėjau.

Atskrido jis šeštadienį. Laukiu oro uoste. Vis dėlto trejus metus nesimatę, įdomu, kaip laikas keičia žmones. Po pirmojo broliško apsikabinimo iš karto klausimas: „O kur tos gražiosios merginos, apie kurias tiek kalbėjai? Jų čia nematau“. Supratau, kad laikas jo nepakeitė. Po to apsidariau. Iš tikrųjų oro uoste tvyrojo šeimyniška nuotaika. Savo vyrų iš Ispanijos laukė Marijampolės ūkininkės, o su lentele „Sanatorija „Druskininkai“ pagyvenęs jaunuolis - lenkų pensininkų. Seksualių merginų, laukiančių savų išsvajotų princų, kaip tyčia nebuvo.

Teko raminti. Jis nepasidavė ir pareiškė šalia stovėjusiai drūtai policininkei, kad ši greičiau jį deportuotų atgal, nes atsivežė porą kilogramų narkotikų, bombų ir šiaip yra garsus tarptautinis teroristas. Gerai, kad policininkė nelabai suprato, ką nori pasakyti. Išėjus į lauką, pamatė į autobusą belipančią podailę merginą ir tuoj pat pareiškė, kad jis taip pat nori važiuoti tuo autobusu, o ne kažkokiu aplūžusiu taksi. Teko įtikinėti, kad tas autobusas važiuoja į priešingą pusę, nei mums reikia. Visas nepatenkintas jis įsėdo į automobilį, kurį vairavo taksistas su dideliais raitytais ūsais, it būtų Zaparožės kazokas. Aišku, olandas nepamiršo paklausti, ar tokie ūsai yra lietuvių nacionalinė tradicija ir kiek reikia sulaukti metų, kad tokius galėtum užsiauginti.

Atvažiavus į mano butą, jis jau buvo nusiraminęs. Išsitraukiau tradicinį „Suktinio“ butelį ir pradėjome kalbėtis apie senus gerus laikus, kai kartu gyvenome studentų bendrabutyje, apie bendrus pažįstamus ir jų likimus: kas su kuo gyvena, ką dirba, kas ką myli ir kas su kuo mylisi.

Galų gale nutariame apžiūrėti Vilnių. Sudarau programą: eisime pažiūrėti bastėjos, Gedimino bokšto, Katedros, universiteto, Prezidentūros, o paskui po tokios kultūrinės programos galėsime sau leisti atsipūsti kokiame nors klube.

Taigi išeiname, jis nuščiūva ir atkakliai pradeda dairytis. Po kelių minučių tylos pradeda kartoti: „Tai neįtikėtina, tai neįtikėtina“. Klausiu, kas. Jis atsako - neįtikėtina tai, jog tiek daug merginų ir visos gražios. „Rapolai, - sako jis, - sunkus ir pavojingas tavo gyvenimas tarp tokių gražių merginų“.

Bandau atkreipti dėmesį į architektūrines Vilniaus grožybes: į barokinius ansamblius, Šv. Onos gotiką, pasakoju istoriją apie Napoleoną. O jį labiau domina objektai su trumpais sijonais. Ir kuo sijonas trumpesnis, tuo jam tas objektas gražesnis. Suprantu, kad architektūrinis ir istorinis Vilnius jo nedomina, nors kartkartėmis jis pakartoja: „Kokia gražia šalis: kad ir kur eisi, ten atrasi bažnyčią ir daug gražių merginų“.

Prieiname „Amatininkus“. Jis sako, kad gal prieš tęsdami Vilniaus apžiūrą galėtume atsigaivinti mano išgirtuoju alumi. Prisėdam. Kažkaip laikas nejučia prabėga. Štai jau 21. 00 - negi kam įdomus naktinis Vilnius, kai yra naktiniai klubai? Atsiduriam „Lithuanian Club“.

Man jau linksma. Jam jau seniai linksma. Vienas kitam jau atsibodome, todėl reikia merginų. Štai čia man kyla idėja, kad tam olandui reikia parodyti, kaip „kabinti“ lietuvaites.

Nusižiūriu tokią jauną, gražią liekną blondinę, stovinčią su ne tokiomis išvaizdžiomis draugėmis. Prieinu, užkalbinu, sumetu kažkokį juokelį. Ji gražiai nusijuokia parodydama nuostabius baltus dantis. Galvoju, pusė darbo padaryta. Pakviečiu šokiui. „Ne, - sako ji. - Negaliu palikti draugių…“ Na to jau per daug. Mane atstūmė. Ir kaip tik tą akimirką, kai aš rodau, kaip reikia „kabinti“. Tą siaubo akimirką man baisu prisiminti net šiandien. Bet mano smegenys nebūtų mano smegenys, jei iš karto nesuregztų mažyčio keršto planelio. Iš savimi pasitikinčio ir aukštai pakėlusio galvą Kazanovos greitai virstu paprastu lietuvišku bernu, kuris, išgerės kokį litrą degtinės, nori tiesiog iš širdies pasikalbėti apie gyvenimą. „Taigi, -sakau, - gyvenime yra svarbiausia draugystė“. „Uhu“, - atsako ji, o pati dairosi tinkamesnių kandidatų. „Va, manęs atvažiavo aplankyti draugas, su kuriuo nesimatėm trejus metus. Kartu studijavom. Jis - kompiuterių specialistas. Per tą laiką tapo milijonierius. O aš taip ir likau skurdžius. Tačiau pinigai jo visai nepakeitė. Nors galėtų išsinuomoti visus Vilniaus viešbučius, jis miega pas mane ant žemės. Draugystė jam svarbiausia. Kaip gerai, kad pasaulyje tokių žmonių yra“. Jos akys sužybsi. „Aha, - galvoju, - pakliuvai, balandėle“. „Nori, supažindinsiu tave? „ - ji sutirpsta iš laimės, o jos draugės pavydžiai žvelgia tai į ją, tai į mano draugą olandą, kuris dar nežino, kad ką tik tapo milijonieriumi. Jis šypsosi ir moja ranka. Mergaitė jį pakviečia šokti. Olandas laimingas šoka ir man vis pamoja ranka. Esą aš geras merginų žinovas. Kur jau.

Artėja rytas. Reikia namo. Ieškau savo olando su lieknąja blondine. Blondinė liūdna stovi viena. Klausiu jos, kur manasis milijonierius. Ji liūdnai atsako: „Štai ten šoka su kita“… Ir aš jos vietoj būčiau liūdnas. Juk sutikti milijonierių ne taip dažnai pasitaiko… Aš triumfuoju ir esu dėkingas olandui, kad šis taip su ja pasielgė. Aš atkeršijau už manęs atstūmimą… Žinos, kaip su kažkokiais milijonieriais prasidėti, o ne su Rapolu Rakalu.

Šiaip ne taip grįžtame namo. Pabundame vidury dienos. Skaudančiomis galvomis. Pasakojam apie savo nuotykius. Olandui ypač patinka jo naujasis milijonieriaus vaidmuo, nes dabar suprato anos merginos bei jų draugių lipšnumą. Klausia, ar negalėčiau jam padaryti lentelę, ant kurios būtų užrašyta: „Aš milijonierius“. Taip jo pasisekimas būtų garantuotas.

Vakarop tempiu tęsti numatytą pažintį su Vilniumi. Net neįpusėjus ketvirtadaliui, mes vėl atsiduriame bare. Programa pasikartoja.

Pirmadienis sunkus ir nedarbingas. Gerai, kad olandą sugebėjau išsiųsti porai dienų į Latviją. Vis ramiau.

Išskrido jis ketvirtadienį. Lydžiu į oro uostą. „Rapolai, - sako jis, - taip aš ir nepamačiau Vilniaus“. „Tačiau tu pamatei porą lietuviškų barų“. „Taip, ir daug gražių merginų... O Vilniaus apžiūrėti atvažiuosiu kitą kartą“. „Nemanau, kad ir kitą kartą tu jį pamatysi“, - murmu sau panosėje ir draugiškai apsikabinu atsisveikindamas.