toks nedrąsus ir liūdnas
esi šį žvarbų vakarą
už sienos muša būgnas
save kai mato sakurą
anapus lango stovinčią
ir baltą žiedą metančią
tavęs visai nenorinčią
tik grožį grakščiai kratančią
ir jau visai nebūgniškai
lyg nerimo tamtamas
prabyli aitriai kūniškai
ir nerimo fontanas
sutaršo tavo odą
aiškią mušimo kryptį
o viešpatie kaip bloga
neparištam nustipti
o viešpatie kaip liūdna
vien būgniškai vapėti
ir šitą dieną sūdną
be meilės ištekėti
per letą į mimikriją
kazokiškių grafystę
kur liekanas patikrina
delnai neišsivystę
suradę panaudoja
taip tiesmukai taip buitiškai
radėjos vardas -zoja
o pavardė absurdiškai
išnykusi pradingusi
kaip dulkės išpustyta
žiūrėt į mane rinkosi
grafystė padaryta
rūkydama tik kosėjo
tik kosėjo ir spjaudėsi
tikėjaus dangaus kozirio
jisai kurorte maudėsi
paskui mane jie išmetė
ir kai atsigavau
širdis nelyg įsišvietė
nes vėlei pamačiau
taip harmoningai stovinčią
nuogumą vėjy dangstančią
ir nežinia ko norinčią
balažin dėl ko alpstančią
pasiūliau savo ranką
protekciją ir sąžinę
ji tarė
- myliu tanką
išburzgusį į nežinią