Giliame ir tamsiame urve

Už devynių kalvų, penkių tvenkinių ir trijų tvorų prasideda Didvyrių Žemės. Tai bekraštė teritorija, kur prie mažų upelių glaudžiasi vieniši kaimeliai, kuriuose gyvena seni, išmintingi senukai ir narsus jaunimas, trokštantis nuotykių, žygdarbių ir drakonų galvų.
    Nuo vieno kaimelio iki kito tais laikais būdavo tokie atstumai, kad keliautojas ant savo kumelės sugaišdavo kelis mėnesius, kol pasiekdavo artimiausius kaimynus. Savaime suprantama, tais laikais kaimelių bendruomenės buvo uždaros ir į visus naujus atvykėlius žiūrėjo be galo įtariai. Todėl narsūs vyrai į svečius traukdavo tik tada, kai reikėdavo parsivesti nuotaką, užsisakyti gerą ginklą nagingesnio kalvio kalvėje arba kai ateidavo nenumaldomas noras su kuo nors pakariauti.
    Tačiau visi pastarojo šimtmečio karai, vykę Didvyrių Žemėse, pasibaigdavo smuklėse dar net normaliai neprasidėję. Vyrams labiau patiko rinkti drakonų galvas, nei kapoti vienas kitą. Jiems labiau patiko auginti sūnus ir dukras bei stebėti, kaip jie mokosi didvyrių amato. Kelti kardą prieš žmogų nebuvo populiaru. Nors kartais nutikdavo visko...
    Didvyrių Žemėse egzistavo daug blogio, bet tai, savaime suprantama, buvo labai gerai. Ką be jo veiktų tiek didvyrių? Kariauti vienas su kitu atrodė žymiai didesnis blogis, tad visi sutartinai kovojo su mažesniu – medžiojo drakonus, slibinus, skraidančius dinozaurus, vaikėsi miškuose kaukus, kaukulius ir įsimylėdavo niekšingas laumes, kurios tik ir tykodavo kam kraują nuleisti po ilgos naktelės. Žodžiu, viskas buvo idealu.

    Bet net ir šiame nuobodžiame pasaulyje yra vienas personažas, kuris elgiasi ir galvoja ne taip, kaip visi. Gal ir būtų jis likęs nepastebėtas, gal ir toliau ramiai sau kiurksotų savo giliame, tamsiame urve su savo keistomis mintimis, jeigu vieną dieną nebūtų užklydęs smalsus didvyris, ieškantis pavojų. Istorija didvyrio vardą nutyli, tačiau būtent šis narsuolis ir pagarsino Gilų Ir Tamsų Urvą, kaip ypatingo blogio vietą.
    Vietą, kur visi didvyriai netenka savo didvyriškos dvasios. Iš kurios jie sugrįžta kažkokie susirūpinę, tylūs ir nebesidomintys mažesniais pavojais. Kai kurie sugrįžusieji imdavo domėtis piešimu, muzika, kiti – žolytėmis ir vabaliukais. Treti mokydavosi lipdyti iš molio, nepaisydami to fakto, kad kiekvienas kaimelis ir taip turėdavo puodžių. Žodžiu, jie tapdavo visiškai nelogiški. O Gilus Ir Tamsus Urvas tapo ypatingu masalu visiems likusiems, kurie nebeturėjo naujų, kvapą gniaužiančių iššūkių. Faktas, kad dar nė vienas didvyris iš ten nesugrįžo sveikas savo dvasia, neatbaidė likusių nuo bandymų nugalėti padarą, tūnantį viduje. Vyrai bandė klausinėti, kas gi ten, kalne nutiko, tačiau išgyvenusieji tik purtė galvas, nežinodami, nuo ko pradėti pasakoti, o galbūt nerasdami žodžių šiai istorijai. Visų didvyrių žemių žemėlapiuose Gilus Ir tamsus Urvas buvo pažymėtas raudonai, su prierašu „NESIARTINTI!!! YPATINGAS BLOGIS!!! “, tik ar tai pagelbėjo?..

    Dargi šios istorijos nebūtų be vieno didvyrio, kurį mes atsitiktinai pasirinksime iš visos nesuskaičiuojamos didvyrių masės. Tai nebūtinai turėtų būti didelis, be galo stiprus milžinas, vardu Tutenchamas iš Gilių kaimo, ne... Įvairovės dėlei pasirinkime kiek silpnesnį, jaunesnį ir kiek mažiau drakonų nukovusį Pijų iš Pušiakrantės, kuris dar neturi dvidešimt penkerių ir kursai svajoja apie Baltašaukštę iš gretimo Grumstaspyrio kaimelio. Pijus dėl savo Baltašaukštės būtų išskerdęs visus drakonus ir slibinus, o jų galvas suklojęs jai po kojomis – tai daug ką pasako apie jausmus, ar ne?
    O Baltašaukštė?
    Kaip ir priklauso tikrai merginai, ji abejojo savo gerbėjo jausmų tikrumu. Todėl (be to šios istorijos irgi nebūtų) ji vieną kartą tiesiai šviesiai pasakė Pijui:
    - Tos tavo drakono galvos jau nusibodo! Visi juos galabija ir po daug. Nematau tame jokio narsumo ir jokios nuoširdžios meilės, tik savimeilę ir egoizmą!
    Turbūt suprantate, kad po tokių žodžių tebegaruojanti drakono galva iškrito Pijui iš rankos ir nuriedėjo netrukdoma į pakalnę. Vaikinas sutriko, suabejojo savo narsa ir viskuo, ką iki šiol žinojo apie moteris.
    - Tai ką man daryti? – žioptelėjo jis.
    - Noriu galvos to, kas lindi Giliame Ir Tamsiame Urve! - treptelėjo kojele Baltašaukštė ir nuėjo šukuotis ilgų, baltų kasų.
    - Moterys – tai irgi iš dalies blogis, - paplojo Pijui per petį senukas Galvonas, kuris viską girdėjo. O kodėl jos yra blogis – nepaaiškino. Turbūt ir pats nelabai žinojo.

    Kas gi beliko vargšui Pijui?
    Susikrovė jis amuniciją šimtui ir vienai dienai, pasiėmė savo geriausią kardą ir išjojo link Gilaus Ir Tamsaus Urvo, kuris buvo už šimto ir vienos dienos kelio.
    Ilgai jojo, svarstydamas apie savo mylimąją, dobdamas visus kelyje pasitaikiusius drakonus, slibinus, kaukus ir kaukulius, traukdamas iš pelkių visokius pasiklydusius piemenis. Valgė tik ryte ir vakare, tuštinosi vidury nakties, o kartais ir tą padaryti pamiršdavo. Dusyk susirgo sloga, kurią išsigydė gerdamas laukinių aviečių arbatą. Ir kai galop pasiekė reikalingą kalną, jo mintys apie moteris nebebuvo tokios geros, o apie Baltašaukštę jis pagalvodavo tik retkarčiais, netyčia pažvelgęs į savo kumelės baltus karčius.

    Popietė, kai Pijus prijojo kalną, buvo ūkanota ir neįprastai tyli. Drakonai buvo išsiskraidę, paukščiai lindėjo lizduose ir tyliai perėjo kiaušinius, graužikai miegojo, o kalnų ožiai išbėgo paskui ožkas. Vieta atrodė išmirusi.
    Prie netaisyklingos formos skylės kažkoks didvyris jau buvo pastatęs perspėjamąjį ženklą: „Nesiartinti! Blogis! “ su atvirkščiai užrašyta N raide. Pijus prie jo pririšo savo kumelę ir įlindo į Gilų Ir Tamsų Urvą, jausdamas, kaip dažnėja kvėpavimas, vis dažniau išdavikiškai virpa kardas, o delnai suprakaituoja net tokioje vėsioje vietoje.
    Gilus tai buvo urvas, gilesnis už bet kokią prarają, ir kelias žemyn nebuvo toks tiesus ir saugus, kokio Pijus norėjo. Už kiekvieno kampo ir posūkio jis tikėjosi „Ypatingo Blogio“, o neradęs jo jautė, kaip iš džiaugsmo spurda širdis, kad dar yra gyva ir gali daužytis. Gerai, kad Pijus buvo jaunas – tiek progų patirti infarktą ar insultą buvo šioje niūrioje prieblandoje, pilnoje begarsių šešėlių!
    Giliai po kalnu jis surado ir kitą didvyrį – pasikorusį ant paplauto stalaktito. Akys šio jau buvo išvarvėjusios, o šikšnosparniai suėdė visą odą, tad bendras vaizdas buvo labai nemalonus. Pijus tvirčiau sugniaužė prakaituotu delnu slystantį kardą ir tęsė savo kelionę žemyn, pasiryžęs nurėžti galvą nuo bet kokių pečių.

    Galop surado – tai buvo didelė grota, kurios viduryje buvo sukrautas šieno pusratis. Netoli pusračio degė nedidelis lauželis, ant ugnies smagiai vartėsi kepamas šernas, o jau kvapas!.. Mmm... Kvapas buvo toks, kad Pijui nutįso seilė...
    Prie ugnies sėdėjo senis, toks visai žemas, pražilęs ir kažin, ar nors kiek pavojingas. Jis buvo susisukęs į nutriušusį lokio kailį, visi jo turimi ginklai kabėjo ant tolimiausios urvo sienos, o pavojingiausias „ginklas“ jo rankose tebuvo peiliukas mėsai pjaustyti. Ir jis garsiai čepsėjo, pjaustydamas nuo kepsnio gardžius gabalėlius.
    Pijus valandėlę jį stebėjo iš pasalų, tada išlindo iš priedangos ir ėmė artintis.
    - O! - pastebėjo jį senis. - Tpfu, na ir išgąsdinai! Reikėjo nors garsiau trepsėti!...
    - Labos dienos jums, tamsta senoli, - pasisveikino Pijus, dairydamasis ypatingo blogio.
    - Na nežinau... – palingavo galvą senis, - nežinau, ar tikrai diena. Bet jeigu taip sakai – tai ir tau labos dienos. Užeik, sėsk, svečias būsi...
    - Aš mielai, - palinkčiojo Pijus, - bet man reikia pirmiau Ypatingą Blogį sudoroti ir jo galvą gauti. Gal matei kur nors?
    - Blogį? Ypatingą? – apsidairė senis. - Vajergau... ne, nemačiau. Bet gali giliau paėjėti – gal rasi? Man blogų kaimynų tikrai nereikia, juolab ypač blogų. Gali mušti, jei pamatysi.
    - O tamsta garbusis senoli, kas patsai būsi?
    - Vadink mane Jergumi. Taip mane mama pavadino už tai, kad per daug kartoju „vajergau“. Tai ir prilipo...
    - Ir seniai jūs čia sėdite?

    ---
    Kad skaitytojas pernelyg nepasibaisėtų šia pasaka, privalau paaiškinti, jog tais laikais jaunimas šiek tiek gerbė savo senolius, tad tokie kreipiniai, kaip „jūs, tamsta senoli“ buvo visiškai įprasti ir savaime suprantami. Jeigu jaunas karys norėdavo į senolį kreiptis ypač pagarbiai, sakydavo maždaug taip: „tamsta garbusis senoli“. Iš aukščiau esančio teksto matome, kad Pijus savo pašnekovą gerbia, kas šiais laikais jau nebepasitaiko...
    ---

    - Na... - pasikrapštė galvą Jergus. - Kad jau nebežinau aš. Pusę gyvenimo gal.
    - Palaukite... - atsisuko į jį benueinantis Pijus. - Per tiek laiko nesutikote Ypatingo Blogio?
    - Pirmąsyk girdžiu apie tokį.
    - Kažkas čia ne taip, - pareiškė Pijus, artindamasis prie senio su paruoštu kardu. Šis nerūpestingai pjaustinėjo šerno kepsnį ir nekreipė į jį jokio dėmesio.
    - Gal ir ne taip, - sutiko Jergus. - Daug čia jaunuolių pastaruoju metu nusileidžia. Ateina pas mane, pro šalį praeina, ieško kažko šiuose urvuose, o ko – dar nė vienas nepasakė. Tu pirmas apie blogį pasakei, sūneli. Gal man kito urvo pasiieškoti, kaip manai?.. Ar labai didelis turėtų būti tas blogis?
    - Nežinau... - nuleido kardą Pijus.
    - Tai tu ieškai, nežinodamas, ką nori rasti?
    - Na... panašu, kad taip.
    - Keistai tu čia... Tai nori mėsos, ar eisi toliau ieškoti?
    Pijus pagalvojo, pauostė šerno kepsnio kvapą ir pasakė norįs dar paieškoti.

    Paieškojo. Visą bedugnę skylę iššniukštinėjo, išuostinėjo, tačiau net nutriušusio drakono nerado. Nuliūdęs sugrįžo pas Jergų ir pasiguodė, kad greičiausiai teks namo tuščiomis grįžti.
    - Blogio galvos nori? - palingavo galvą Jergus. - Ir vėl galvos? Kodėl ne kojos, rankos, širdies? Ko jums tos galvos visiems taip įstrigo?
    - Na... visi taip daro. - Pasakė Pijus.
    - O kam tau ta galva?
    Jaunuolis papasakojo Jergui savo istoriją su Baltašaukšte, kurią išklausęs senis nusišypsojo nuo ausies iki ausies, tada šiek tiek paniuro, bet vėliau vėl nusišypsojo.
    - Vajergau... Jergutėliau vajergutėliausias! Tos moterys... – numykė.
    - Ką? – sukluso Pijus.
    - Sakau – tos moterys! Dėl jų tiek vyrų laukais laksto, drakonų ieškodami, jų galvas kapodami ir taip toliau ir panašiai. Žodžiu – niekais užsiima.
    - Kodėl niekais? - pasišiaušė Pijus. - Taigi taip šaunu!
    - Kas šaunu? - paklausė Jergus.
    - Na... drakonų galvos!
    - Kodėl šaunu? – piktokai sureagavo senis.
    - Na... tada aš būnu tikras didvyris!
    - Vadinasi, - susimąstė Jergus. - Žudyti vargšus drakonus yra labai šaunu ir didvyriška?
    - Kokie tau ten vargšai! - pasipiktino Pijus, kilstelėdamas kardą, į kurį Jergus visiškai nekreipė dėmesio.
    - Ką, ne vargšai? – išsišiepė Jergus. - Kiek didvyrių žuvo nuo drakonų? Paskaičiuok ir pasakyk man.
    Pijus ir taip skaičiavo, ir kitaip, bet galų gale teko nusileisti seniui:
    - Negirdėjau apie tokius, - prisipažino.
    - Ir negalėjai girdėti. Drakonams nėra reikalo žudyti jūsų, nes jie žolėdžiai! Ar matei kada nors, kad drakonai nors triušį būtų nuskriaudę?
    Pijus sėdėjo kaip stabo ištiktas.
    - Įžūlus melas! - suklykė.
    - Aš tai patikrinau, - palingavo galvą Jergus. - Savaitę miegojau šalia drakonų bandos. Kartą vienas man ant krūtinės susirangė sušalęs – ir ramiausiai šnarpštė per naktelę. Tai tokie jie ir blogi, sūneli. Kad pamiega, kur šilčiau. O jūs juos bandomis skerdžiate ir galvas savo moterims... Geriau prijaukintum vieną ir parvestum namo – naudos daugiau būtų.
    - Netikiu... - pūkštė piktas Pijus. - O kaip tada slibinai?
    - Tie metro ilgio driežai su plėvėtais sparnais? O ką jie? Taip, jie plėšrūnai. Graužikų naikintojai labai geri. Visas peles, žiurkes ir pelėnus išgaudo. Laikiau vieną namie, kol tokie didvyriai kaip tu nepribaigė pievoje belakstančio. Net galvos nepaliko... tpfu!
    - Jie yra didelis blogis! - pareiškė Pijus.
    - Kam? Tau? - Jergus mostelėjo į išėjimo pusę. – Eik ir pastovėk šalia vieno kurio. Jeigu jis pirmas tave puls, tada aš tau savo kirvį padovanosiu.
    - Bet... bet... O kaip kaukai? Kaip kaukuliai?!
    - Čia jau kita kalba. - Linktelėjo Jergus. - Kaukulis gali tave pražudyti. Bet tik jeigu gulėsi ir nejudėsi tris paras. Ir jeigu rasi kur atsigulti tose pelkėse, kur jie gyvena. Ko jūs ten lendate – niekaip nesuprantu...
    - Taigi dėl galvų! - priminė Pijus.
    - Aa... tikrai... Palauk! Kaukulis turi galvą? Pirmąsyk girdžiu!..
    - Taigi jis visas – viena galva! - pareiškė Pijus.
    - Che... na, gal ir tavo tiesa. Netikrinau. Šerno nori?

    Jiedu valgė šerną, tyliai užsigerdami Pijaus atneštu vandenėliu.
    - O ką tavo dama darys su ta blogio galva? – prisiminė senis.
    - Ummm... nežinau. - Patraukė pečiais Pijus.
    - Neklausei?
    - Ne...
    - To ir reikėjo tikėtis. - Palinkčiojo senis. - Kai sugrįši, būtinai paklausk. Lažinuosi, ji pati nežino.
    - Jeigu nežino, - susimąstė kramtydamas Pijus, - kam tada prašo atnešti?
    - Nes taip daro visos, - nusišypsojo Jergus. - Taip visada lengviau – padaryti kaip visi, nieko neklausinėjant. Galbūt ji mano, kad atnešęs galvą tu atrodysi didingesnis nei kiti didvyriai ir ji turės kuo pasipuikuoti prieš kitas merginas – kas žino?
    - Ji nėra išdidi, mano Baltašaukštė! - pyktelėjo Pijus.
    - Galbūt ir taip. - Palinkčiojo senis. - Galbūt. Mes juk jos to nepaklausime, ar ne?
    - O kaip laumės? – prisiminė jaunuolis, vis dar vildamasis atstatyti savo reputaciją senio akyse. - Juk jos- blogis!
    - Gerti mažiau reikia! - trinktelėjo šis peilio rankena per šerną. - Ir pamiškėmis pasigėrus mažiau šlaistytis. O tai vakarais ir tampate senmergių pasismaginimo žaisliukais... laumės, che che! Pats dvylika kartų su tokiomis varčiausi, kol mečiau gerti. Paskui beldžiasi vakarais ir ieško savo vaikų tėvo. Negeras tai dalykas, oi negeras...

    Ilgai dar sėdėjo Pijus prie laužo ir klausėsi Jergaus prisiminimų, kaip šis drakonus ganė, slibinus jaukino, kad šie žiurkes jo tvarte išgaudytų, kaip šio žmona pabėgo su kitu didvyriu, kuris šarvus labiau blizgančius nešiojo ir kaip jis netyčia savo namus padegė. Tada Jergus ir nesprendė persikelti į urvą, kurio neįmanoma padegti.
    - Ramu čia, - paaiškino jis. - Žvėrys neužklysta. Tik didvyriai pastaruoju metu ateina kažko ieškoti. Ateina ir išeina. Tikriausiai ir jie ieško galvų savo moterims. Verčiau pasiieškotų moters, kuriai jokios galvos nereikia. Na, nebent savo vyro galvos... Mažiau lakstymo būtų, vyrai galėtų galvas ant moters krūtinės pailsinti, pagalvoti... Ir slibinai ramiau sau peles gaudytų pievose...
    - Bet jeigu mano Baltašaukštei atrodo kitaip? - susimąstė Pijus. - Jeigu jai galvų reikia?
    - Tuomet, sūneli, per anksti tu nori su ja lizdą susukti. Tegu dar paklega su draugėmis, tegu pasigroži tavo šarvais ir galvomis... kad ir kokias jai beneštum. Kai ateis laikas, gudresnė pataps, nereikės jai jokių galvų.
    - Tai ką aš tada jai nešiu? - susirūpino ir išsigando Pijus.
    Senolis nieko neatsakė. Jis kramtė šerno kepsnio gabalą.


    Tais laikais buvo negarbinga sugrįžti be slibino ar drakono galvos. Tačiau Pijus buvo taip susimąstęs, kad pamiršo tradicijas. Jis sugrįžo tuščiomis rankomis.
    - O kur Ypatingo Blogio galva? - pareikalavo savo Baltašaukštė.
    - Neradau tokios, - paaiškino Pijus.
    - O gal nepakankamai narsiai ieškojai? – prisimerkė mergina.
    - Jeigu būčiau atnešęs – kur tu ją dėtum? - uždavė didvyris klausimą, kurį kramtė kelionės atgal metu.
    - Rasčiau, kur padėti! - sutriko Baltašaukštė.
    Pijus pakraipė galvą, pagalvojo ir nuėjo prie savo kumelės. Įlipo į balną ir patraukė visai į kitą pusę, kur jokie Ypatingi Blogiai nesiveisė.
    - Palauk! - šūktelėjo Baltašaukštė, - kur išjoji?!
    - Drakonų glostyti, - atsakė Pijus. - Ir slibiną pabandysiu prisijaukinti. Grįšiu, kai sugalvosi, kam tau reikalingos galvos.
    - Tu manęs nemyli! - pravirko Baltašaukštė, daugiau nesugalvojusi, ką atsakyti. Prisiminė, ką kažkada motina mokino apie vyrus.
    Bet Pijus negrįžo jos guosti. Nujojo nosies tiesumu, nekreipdamas dėmesio nei į merginos ašaras, nei į drakonų bandą, kuri sukiojosi netoli pamiškės.

    - Jis buvo Giliame Ir Tamsiame Urve! - baisėjosi žmonės, matę įvykį. –Pažiūrėkite, kaip keistai jis elgiasi – kaip nedidvyris!
    - Taip, blogis iš tiesų didelis, - palinkčiojo vyresnieji ir pasižadėjo ateityje dar labiau paryškinti tą vietą žemėlapiuose, o gal ir iš viso ją išbraukti, kad niekas neieškotų kelio tenai.

    Štai tokios tad šios Didvyrių Žemės. Daugybė didžių žmonių medžioja drakonus, slibinus, kaukulius ir niekšingas laumes. Jie dažnai neša namo trofėjus – galvas ir visi juos myli bei gerbia.
    Yra ir tokių, kurie nekerta galvų nei slibinams, nei drakonams. Jie gano vienus, jaukina kitus, mažiau geria ir kartais aplanko kaimelius – kad įsitikintų, kad jų pasirinktoms nuotakoms neberūpi vargšų drakonų galvos. Jie keisti kažkokie, betgi Didvyrių Žemėse būna visko.
    Dar čia yra Gilus Ir Tamsus Urvas, kur slepiasi Ypatingas Blogis. Jo ieškoti traukia daug narsuolių, bet iki šiol, kiek man žinoma, niekas dar jo nesurado ir tiksliai nepapasakojo, kaip jis atrodo. Galbūt jis nematomas?..