Ką daro tikri vyrai, kai lieka vieni

Vyrai nuo merginų nesiskiria bent vienu bruožu: jie taip pat kartais nori nuo jų išsilaisvinti ir „surasti laiko sau“. Žinau, merginos labai trokšta sužinoti, ką vaikinai veikia be jų. Paprastai įtarinėja, kad jie nuėjo pas kitas. Neslėpsiu, būna ir merginų, - juk reikia įvairovės. Tačiau būna ir kitaip.

Pasitaiko gyvenime momentų, kai žmonos su vaikais būna nuvežamos pas tėvus, meilužės pačios išvyksta į komandiruotę, merginoms pameluojama, kad esi labai užimtas darbo reikalais, o pats išsijungi mobilųjį telefoną, kad negalėtų prisiskambinti viršininkas. Pagaliau galima nuo jų (merginų ir viršininko) pailsėti. Tuomet atsiranda paslaptingas beprotiškas ilgesys. Jis neleidžia ramiai sėdėti fotelyje apsiklojus pledu kojas ir skaityti Salmano Rushdie „Šėtoniška eiles“. Jis neleidžia spoksoti į „TV Fashion“ laibas manekenes, demonstruojančias apatinį trikotažą. Jis verčia tave slampinėti iš vieno kampo į kitą ir pagaliau jis suveda su senais draugais, kurie kaip tik tuo metu yra kankinami lygiai tokio pat ilgesio.

Pradžia

Pirmiausia tokio ilgesio vedami susitiko Juodelis ir dviejų metrų šeimos galva, kurį savo rate meiliai vadindavome Jautuku. Jis savo žmoną kažkur išvežęs į kaimą, o vaikų dar neprigyveno, tad jo virtuvėlė kaip tik tiko išgerti pirmąjį „Starkos“ butelį.

Jiems geriant paslaptingo ilgesio daugėjo ir ten atsidūrėm aš, jums jau pažįstamas Benediktas bei Džiobikis - tai tas pats krepšinio aistruolis, kuris mėto į krepšį nuo vidurio linijos, o per rungtynes išgeria aštuonias skardines alaus.

Taip ramiai gėrėme, kol pirmasis smigo Juodelis, kuris visuomet pasižymėdavo beatodairišku spiritinių gėrimų rijimu. Tuomet Jautukui toptelėjo geniali idėja parvežti jį namo, idant jis patogiai galėtų miegoti savo lovytėje. Mes visi entuziastingai pritarėme šiai altruistinei minčiai, nors puikiai žinojome, kad tikrasis Jautuko motyvas išeiti savo butą yra baimė, kad mes jo neatpažįstamai nusiaubtume. Kadangi visuomet taip ir būdavo, per daug jo nesmerkėme, - šeimos židinys yra šventesnis nei senbernio lizdas.

Beliko prikelti Juodelį. Jis nesikėlė. Pamėginome nešti - sunkus. Nors iš pažiūros toks neatrodo. Tuomet Džiobikis ėmėsi veiksmų - purškė vandenį, vis padaužydamas veidą. Juodelis, iki tol atkakliai ir atlaidžiai ignoravęs visas mūsų pastangas, kažkuria smegenų kertele suprato, kad pasaulis per daug žiaurus, ir nusprendė gintis mažomis rankutėmis užsidengdamas savo jaunatvišką veidą. Deja, tai buvo vienintelis jo sąmoningas veiksmas - keltis ir eiti nė nemėgino.

Kadangi nešti jis sunkus, sugalvojome geresnį būdą. Pastatėme ant kojų. Atrėmėme į Jautuką, aš su Benediktu paėmėme už parankių, o Džiobikis jį stūmė iš nugaros. Taip nugabenome iki taksi.

Vairuotojas pasitaikė tylus ir nuobodus - visiškai neklausė mūsų nurodymų pervažiuoti kokį nors nekaltą praeivį, šaligatviais pasivaikyti mums patikusią mergiotę ar išgąsdinti sankryžose stovinčius policininkus. Vienintelis linksmumas buvo tas, kad Juodelis, nors niekas į jį nesikėsino, ir toliau gynėsi nuo pasaulio užsidengdamas savo veidą mažomis rankytėmis. Atvažiavę visi išlipome, išskyrus Juodelį. Tuomet Džiobikis galantiškai pasiteiravo vairuotojo, ar Juodelis kartais nėra jo daiktas. Iki tol tyliai sėdėjęs vairuotojas pratrūko, kad greičiau pasiimtume savo draugą. „Koks jis draugas, girtuoklis nelaimingas“, - jam atsakė Džiobikis ir kol mes tempėme Juodelį, dar spėjo atidaryti automobilio bagažinę tvirtindamas, kad ten yra lavonas. Vairuotojas mus išvadino „nesubrendusiais pacanais“. Mes nesiginčijome.

Linksmybės Juodelio bute

Tačiau Juodelis ne visą vakarą buvo toks bejėgis. Linksmai sužvangus buteliams jis nepatingėjo atsikelti iš letargo ir prisidėti prie vyrų bei užvesti kalbą apie politiką. Greitai išryškėjo ir fronto linija: aš buvau už Valdą Adamkų, o Benediktas, nelaiminga politinių manipuliacijų auka, - už Rolandą Paksą. To jau negalėjau pakęsti ir Benediktui šliūkštelėjau alaus į veidą. Benediktas dėl tokio mano argumento įsižeidė. Kiti irgi nepagyrė už mano išmonę.

Todėl aš nuslinkau į kampą, kur stovėjo popierinė televizoriaus „Tauras“ dėžė. Atsisėdau ant jos norėdamas visa savo povyza parodyti, kad esu liūdnas ir visų atstumtas, tačiau taip ir nepraradęs savigarbos. Deja, ją išlaikyti buvo itin sunku, nes neapskaičiavau dėžės stiprumo ir įlūžau vidun.

Jei jūs pats nesate įkritęs į didelę popierinę televizoriaus „Tauras“ dėžę, tuomet nežinote, kaip sunku iš jos išsikapanoti. Ypač kai draugai tau nepaduoda rankos. Tik juokiasi. Ypač Benediktas. Tad iš pradžių dar mėginau išsaugoti savigarbą ir oriai lindėti dėžėje. Deja, tai buvo itin nepatogu. Bandžiau atsikelti, tačiau viršuje kyšančios kojos man niekuo negalėjo padėti. Jų niekaip negalėjau įtraukti vidun, nes visą vietą užėmė šiaip jau liaunas mano kūnas. Jau maniau, kad teks ir pasilikti ten visam gyvenimui, tačiau pradėjusi plyšti dėžė man pakišo mintį - kam iš jos lipti, jei galima kojomis suplėšyti. Po dešimties minučių aš jau linksmai sėdėjau prie stalo ir su Benediktu laužėme rankomis.

Toliau žaidėme šaškėmis. Visa žaidimo esmė yra ta, kad nusisukus priešininkui reikia nugvelbti kuo daugiau jo šaškių. Geriausiai sekėsi Džiobikiui, nes jo rankos buvo didžiausios ir ten jis galėdavo paslėpti daugiausiai šaškių.

Benediktas šaškes laikė plebėjų žaidimu, nepalyginamu su intelektualiais šachmatais, ir išėjo parūkyti į balkoną. Berūkant jo girtos akys pamatė merginą. Jis jai siūlė visokiausius dalykus. Jei tai būtų daręs kuris nors iš vedusiųjų, būtume pritarę jo veiksmams - juk ne kiekvieną dieną galima pabūti be žmonos. Tačiau Benediktas yra patrauklus senbernis, todėl tą gali daryti kasdien. Tad nėra ko žvalgytis į merginas, kai seni draugai kartu susirinko. Teko kuo greičiau jį iš ten ištraukti. Benediktas nepasidavė ir veržėsi atgal. Teko jį paguldyti ant lovos. Tuomet jis pakeitė taktiką ir mėgino ropoti į balkoną manydamas, kad jo nepamatysime. Deja, mūsų budrios akys jį visąlaik stebėjo. Kai priropodavo prie balkono, griebdavome jį už kojos ir įtraukdavome atgal. Taip daug sykių. Pagaliau be eilės sugirdžius kelias taureles degtinės, jis apsiramino ir užmigo šalia lovos. Kad niekur nepabėgtų, Džiobikis sumanė jo ilgus plaukus pririšti prie lovos kojos. Visiems buvo juokinga. Ypač man, nepamiršusiam, kad Benediktas yra nelaiminga politinių manipuliacijų auka.

Rytas, arba Atsisveikinimas su Benedikto plaukais

Prabudau lovoje, tačiau baisiai prispaustas prie sienos. Į kairę ausį kažkas tolygiai šnopavo ir buvo mane apsikabinęs. Atidžiau pasižiūrėjęs pamačiau, kad mane apkabinusi ranka yra plaukuota. Iš dantų griežimo supratau, kad tai centnerinis Jautukas. Mėginau kojomis įsispirti į sieną ir išmesti jį iš lovos. Tačiau prieš jo masyvų kūną mano dar virpančios kojytės buvo bejėgės. Tuomet bandžiau bent jau nusimesti jo ranką. Tačiau jis nepasidavė ir vis čepsėdamas lūpomis mane apsikabindavo. Kadangi vis dar buvau prispaustas prie sienos, teko garsiai rėkti, kad nesu jo žmona ir kad manęs graibyti negalima. Tai paveikė, nes jis dar kartą sučepsėjo lūpomis ir patraukė savo plaukuotą ranką.

Tuo pasinaudojęs kuo greičiau iššokau iš lovos. Apsižvalgius po kambarius paaiškėjo toks vaizdas: Juodelis gulėjo patogiai įsitaisęs ant savo lovos, 192 cm ūgio Džiobikis buvo susisukęs ant 120 cm kanapėlės, o nuleista ranka tvirtai laikė ant žemės stovintį alaus butelį. Benediktas miegojo ten, kur vakar ir buvo pririštas, - prie lovos kojos.

Ant grindų kažkodėl mėtėsi kiaušinienės likučiai, alaus kamšteliai, pora šaškių, šen bei ten buvo prilaistyta kokakolos, visuose kampuose linksmai ridinėjosi tušti degtinės ir alaus buteliai.

Atidariau šaldytuvą ieškodamas alaus. Jo nebuvo. Užtat į šaldymo kamerą buvo sukišti trys kiaušiniai, aliejus, pusė agurko, prieskoniai „Santa Maria“ ir indų ploviklis „Fairy“. „Kad nesugestų“, - paaiškino atlingavęs Džiobikis. Tolesnius jo aiškinimus nutraukė nedrąsus Benedikto šūkčiojimas. Pasirodo, jis pats niekaip negalėjo išsilaisvinti nuo lovos kojos, nes surišti plaukai dar ir sulipo - mano ant jo išlietas alus padarė savo juodą darbą. Taigi mes su Džiobikiu kaipmat puolėme draugui į pagalbą. Prie mūsų prisijungė ir pakirdęs Jautukas. Mūsų nuoširdžios pastangos davė rezultatą: plaukai beviltiškai susivėlė. Tapo aišku, kad taip lengvai Benediktas neištrūks. Kad per daug nestūgautų, jam atidavėme paskutinį likusį alaus butelį. Patys susėdome ant kėdžių ir išmintingai mąstėme, kaip išspręsti susidariusią problemą. O Benediktas tuo metu godžiai gėrė alų ir akivaizdžiai erzino konsiliumo dalyvius.

Todėl pirmoji mintis, kuri mums visiems šovė į galvą, - išvaryti Jautuką nupirkti alaus. Jam sugrįžus mes su Džiobikiu jau buvome nusprendę nukirpti Benedikto plaukus ir pradėjome šį įkalbinėti. Deja, jis priešinosi ir mums vadino kvailiais. Teko jam duoti dar vieną butelį alaus ir pasakyti, jog išeisime į barą, o jį paliksime, jei spyriosis. Tai buvo svarūs argumentai ir jis sutiko. Kirpome greitai, bet su polėkiu - kiekvienas norėjome prisidėti prie šio švento proceso ir išgelbėti draugą, taip nelemtai papuolusį į tokius gėdingus spąstus. Tad mes jį ne tik išvadavome iš lovos kojos nelaisvės, bet ir iškarpėme neblogą postmodernistinę šukuoseną, vertą kokios nors premijos.

Benediktui atsistojus ant kojų mes nuoširdžiai džiaugėmės: plekšnojome jam per petį, spaudėme dešinę, o aš jį net pabučiavau į kairįjį skruostą, kilniaširdiškai atleisdamas jo vakarykštį politinį nebrandumą. Mūsų šurmulys pažadino Juodelį, kuris iki to laiko ramiai miegojo ir praleido draugo vadavimo operaciją. Jis, pasmerktas už tinginystę ir abejingumą draugo nelaimei, gurkštelėjo alaus ir tepasakė: „Taigi galėjote pakelti lovą ir taip išvaduoti Benediktą“. Mes nieko nesakėme, tik iš Benedikto neprašėme pinigų už alų. Benediktas liūdnai vienoje rankoje gniaužė butelį, o kitoje - savo plaukus.

Nežinau, ką jis aiškino savo kirpėjai. Nežinau ir ką jis pasakė savo merginai, mėgstančiai ilgaplaukius vaikinus. Tačiau, šiaip ar taip, vakarėlis buvo šaunus. Ir be jokių merginų.