Ledinis vėjas kerta į akis, saulė šokinėja
Ašarų kaleidoskope, perbėgu gatvę,
Kur balose šviečia Vilniaus vasara.
Aplinkui jaučiu knibždančią aikštės jėgą.
Ji nieko neprisimena, ji nieko nenori.
Giliai žemėje, po lekiančiais automobiliais
Negimęs miškas tūkstantmečiais
Laukia savo nakties.
Man regis, kad aikštė regi mane.
Jos žvilgsnis niūrus, apsiblausęs.
Net saulė virto pilku kamuoliu tamsio erdvėj.
Dabar šviečiu aš. Aikštė regi mane