Languose gyvena mama

Vanduo stovi.
Mama irgi stovi. Tokia krištolinė.
Pirštų nesimato (nušalę), tik
Langinės ribos ir jų vakaro fonas, -
Ar vis dar raudi, mama, nebyliai?

Lempa svyruoja.
Mamos akys irgi. Tokios laikrodinės.
Spalvų nesimato, bet
Įdubos juodos it koriais įskabinę
Vėl primena, mama, tave ledinę.

Burna alsuoja
Mamos man į petį. Tokia stiklinė,
Kad net nesimato, tik
Langinės ribos ir jų vakaro fonas, -
Ar dar jauti mane, mama, priešais save stovint?


P. s Tiesiog paprastas ir lengvas eilius mano mamos mamai, kuri serga ir jau nebepagis.