Šis tas apie mažus kūrybinius polėkius

Nesu melagis. Tikrai nesu. Bet kartais kažin koks kipšas patraukia už liežuvio. Ir tuomet negaliu nemeluoti. It ta lakštingala, kuri negalėjo nečiulbėti. Aišku, daugiausiai meluoju merginoms. Juk jos nori tokių puikių ir nuostabių istorijų. Ir kaip aš jas nuvilsiu. Todėl ir teisinuosi: ne aš kaltas, o visuomenė kalta, tiksliau, viena jos pusė - merginos. Juk dėl jų meluoju.

Beje, to aš net nevadinu melu - tiesiog mažu kūrybiniu polėkiu. O mažas kūrybinis polėkis yra vienas geriausių būdų merginas vilioti. Patikėkite manimi. Ilga mano praktika tą rodo. Taigi, vaikinai, meluokite išmoningai merginoms ir jūs joms patiksite. Tai ir yra viena iš mano sėkmių priežastis.

Kadangi melavimo, arba mažo kūrybinio polėkio, priepuolis mane buvo ištikęs visai neseniai - praeitą savaitgalį, tad mielai pasidalinsiu keliomis paslaptimis.

Nusiboginome su savo vienu draugu į „Lithuanian Club“. Šiaip aptarti bendro verslo reikalų, pasikalbėti apie senus laikus. Kaip žinia, po keleto bokalų verslo reikalai ne tokie įdomūs, palyginti su feminizmo studijoms, t. y. domėjimusi tam tikra žmonijos dalimi.

Palieku savo draugą ir pakviečiu šokiui man į akį kritusią merginą. Mergina kaip mergina. Ir šokome normaliai. Tik staiga mane užpuola nenumaldomo mažo kūrybinio polėkio minutė. Dar nežinau, ką sumeluosiu, bet tikrai žinau, kad meluosiu.

Ir čia pirmas mano patarimas - geriausias mažas kūrybinis polėkis yra tas, kuris atsiranda lyg netyčia, lyg tarp kitko. Svarbu taip kreipti pokalbį, kad mergina pati klaustų, pati susidomėtų, o jums beliktų atsakinėti ir megzti ilgas melo kojas, kad reikalui esant galėtumėte lengvai pabėgti. Jokiu būdu negalima išrėžti melo iš karto ir netikėtai. Jei jūs šoksite ir merginą užklupsite tokiu tvirtinimu: „Aš esu milijonierius“ arba „Aš esu tas, kuris perplaukė Atlantą kanoja“, mergina jei nepasakys, tai tikrai pagalvos, kad esate kvailys. Ir net nepatikės. Patikėkit profesionalu, t. y. manimi.

O daryti reikia taip, kaip aš dariau. Po šypsnių vienas kitam, reikšmingų žiūrėjimų į akis abejingai, lyg tarp kitko paklausiu, ar dažnai ji lankosi bare. Atsako, kad nelabai - kartą per mėnesį. „O tu? „ - savo ruožtu klausia. Aš pasilenkiu prie jos, leisdamas pajusti iš manęs sklindantį alkoholio kvapą (šiaip merginos to nemėgsta, bet šiuo atveju būtinai tą reikėjo padaryti), ir atsakau: „Beveik kasdien“. „Negali būti“, - nusistebi ji. Ir net nežino, kokius spąstus jai spendžiu. „Noriu atsigriebti už prarastą laiką, už prarastus 5 metus“, - atsakau. „Kur juos praradai“, - šypsosi. „Na štai, balandėle, galutinai užkibai“, - ir mintyse pasidžiaugiu savo nuostabiu šaunumu. Po trumpos triumfo minutės aš atsidūstu, nutaisau liūdną veidą, tragiškai užlaužiu savo rankas už nugaros ir sakau nemirksėdamas: „Kalėjime“.

Ji akivaizdžiai sutrikusi. Bet ir toliau su manimi šoka. Po kelių minučių nedrąsiai sako: „Tikiuosi, sėdėjai ne už išprievartavimą“. Tuomet išsišiepiu iki ausų ir užtikrinu: „Ne, ne ne... „ Po to surimtėju, kaktą suraukiu - juk aš tiek siaubų mačiau, tiek iškentėjau, - ir sakau: „Sėdėjau ne Lietuvoje. Pakistane“. O pats galvoju: „Kodėl Pakistane? „ Ką aš pasakiau? Ką aš ten galėjau daryti? Už ką mane pasodino? Ilgametė proto treniruotė bei solidi patirtis manęs nepavedė - gimsta išganinga mintis. „Aš žurnalistas, - tęsiu. - Prieš penkerius metus nuvykau į Pakistaną. Jiems nepatiko mano reportažai apie žmogaus teises, todėl mane pakišo ir uždarė kalėjime“. Tik atėję amerikiečiai mane išlaisvino“, - kad būtų tikroviškiau, įterpiu nūdienos tarptautinės politikos detalių. Ir aš jau visai liūdnas. „Žinai, kiek aš mačiau... „ Tuomet užgroja kažkokią romantišką dainą, ji priglunda prie manęs, apsikabina ir sako: „Įsivaizduoju“. Kaip gerai, kad ji įsivaizduoja, nes mano fantazija per menka, jog galėčiau ją šiurpinti detalėmis, apie kurias neturiu jokio supratimo...

„Nebeužtvenksi jau upės bėgimo“, - rašė mūsų klasikas kažkados. Taip ir mano balto melo upelis į vakarėlio pabaigą pradėjo šniokšti upe. Kitaip tariant, mažas kūrybinis polėkis virto didele kūrybine obsesija. Pajutęs, kad tragiškos istorijos merginoms patinka, tą vakarą vieną kartą buvau Afganistano karo veteranas, du kartus samdinys Jugoslavijos kare - vieną sykį kovojau serbų pusėje, kitą - kroatų. Teko pabūti ir Raudonojo Kryžiaus gydytoju. Šis melas nepasisekė, nes, pasirodo, istorijas apie tai, kaip operavau sužeistuosius, pasakojau tikrai gydytojai. Bet vis tiek jai patikau - toks išradingas vaikinas. Meluoja ir nemirksi. Ir ne tik kad nemirksi, bet ir nesigėdina. O begėdžiai visuomet patiko moteriškai žmonijos pusei.

Tiesa, iš karto turiu perspėti, kad melo upelį, bandantį pavirsti Amazone, reikia valdyti. Tad dar viena svarbi taisyklė - niekuomet nereikia meluoti merginos draugei. Taip jūs rizikuojate pamiršti, ką melavote anksčiau jos draugei, ir visiškai susipainioti. Nors save ir laikau profesionalu, bet klaidas kartais taip pat darau. Dar tą patį vakarą neapsižiūrėjau, kad toji mergina, kuriai buvau žurnalistas-kalinys, buvo atėjusi su savo drauge. Pabuvęs Raudonojo Kryžiaus gydytoju bei kroatų armijos smogiku, kaip tik ją pasigavau šokių sūkuryje.

Jai pripasakojau, kad aš esu nelaimingas Afganistano karo veteranas. Tuomet ji pradėjo klausinėti visokiausių nereikšmingų detalių: kiek man metų, kaip tai susiję su mano žurnalistine karjera Pakistane. Supratau, kad manoji žurnalisto istorija padarė itin stiprų įspūdį pirmajai merginai, jog ji nedelsdama su visomis smulkmenomis išpasakojo savo draugei. Teko pasakyti, kad tai man itin skausmingos temos, ir greitai susirasti kitą merginą.

Beje, nereikia meluoti merginoms, kurias kažkada buvote susitikę savo gyvenime. 4 valanda ryto „Lithuanian Club“. Daug bokalų alaus susileista į save. Ir pamatau merginą, gražiai į mane bežiūrinčią ir besišypsančią. Na, balandėle, galvoju, tuoj tu išgirsi tai, ko dar nesi girdėjusi. Pakviečiu šokiui. Ir pradedu megzti istoriją apie tai, kaip Tibeto kalnuose budistų vienuoliai išgelbėjo man gyvybę ir kaip paskui atsidėkodamas juos gyniau nuo piktų kinų kareivių. Ji žiūri į mane ir kvatoja. Ir niekaip nesuprantu kodėl. Juk tai tokia žiauri ir baisi istorija. Kas čia gali būti juokingo??? Nesuprantu. Suprantu tuomet, kai ji man pasako: „Rapolai, negi manęs nepameni, - aš šalia tavęs sėdėjau, kai mes skridome užpraeitą vasarą į Antaliją? Ir kokias nesąmones man pasakoji? „ Tik dabar aš prisimenu viliokę merginą, su kuria puikiai bendravome visą skrydį, o ir atostogas neblogai praleidome. Taip, blogai, kai pamiršti merginų veidus.

Na, bet jai visiškai nereikėjo mano istorijų. Jai buvau puikus ir be siaubingų istorijų. Kaip viskas klostėsi toliau, nerašysiu, tik važiuodamas į namus pagalvojau, kam reikia meluoti, jei galima su puikiomis merginomis bendrauti ir nemeluojant.

Ir dar, mielosios merginos, nepykite, kad aš kartais jums pripasakoju nebūtų istorijų. Juk jūs irgi man ne kartą ant mano delno užrašėte ne savo, o pikto dėdės telefoną, kai paskambinęs išgirsdavau ne pačius geriausius mano asmens apibūdinimus. Juk jūs taip pat ne kartą man davėte ne savo, o savo kaimynų, pamėgusių alkoholį, adresą ir tikriausiai per rakto skylutę žiūrėdamos juokdavotės, kai aš bandydavau su jais bendrauti. Nepykite, nes aš irgi nepykstu:)