Vėlyvas rugpjūtis

Kriaušės ir obelys meta lapus,
kad rodos apylinkė sklendžia
per minkštą ir klampią rugpjūčio naktį,
šviecia plaukiojimo liemene,
ir mintys plačiai pasklinda.
Ramiai ir tikslingai vėduoja sparnais
žolynai ir piktžolės.
Rami pašto dėžutė šviečia,
Parašyto iš ten neišimsi.
Švelnus vėsus vėjas lando po marškiniais,
apčiupinėdamas širdį.
Obelis ir vyšnia, jos tyliai šaiposi iš manęs.
Jos žydi mano siaurame praėjime.
Man jų reikia ne užmarščiai,
o kad liktų ką prisiminti.