egomen

Mano dievo tyla
Visad buvo viliojantis triukšmas,
Išnešiotas ir išmestas
Baimės vaisius vaiko delne.
Mano demono ašaros
Visad laistė pražydusį lotosą,
Ugnimi išnaikindamos piktžoles
Krituliais užpustydamos jausmą.
Pasistiebęs ties sąmonės slenksčiais
Pursluose išnarindamas dvasią,
Pailstu tik vienintelį kartą...
Sargas mano- aš pats,
Sau gyvenimas, sau ir mirtis
Vienas stabas, mėnuo ir trofėjus.
Tik kitokį man aiškino laiką,
Kitą vandenį pylė ant riešų
Rašė žodį ir liepė kartoti
Apsistoti, pabusti, įvykti.
Mano dievo tyla-vaiko delnas,
Mano demonas –sargas –aš pats
Akmenėjantis lotosų kalnas ...
Negedėkit prie slenksčio manęs.