Patirtis

PRADŽIA
Aš esu sraigė, tyli, neisteriška, neturinti troškimo bėgti, klykti, ne beprotė. Aš ne kiemo, ne sodo, o pievos, nenušuokuotais parudavusių smilgų gaurais, sraigė. Gyvenu tik vieną vasarą ir ilgo varginančio gyvenimo nuojauta neapsunkina mano kiauto. Gyvenu pievos pakrašty šalia milžiniškų, žalia net mėlynai lapija apšepusių medžių. Kepinant vasaros saulei lėtai nušliaužiu po vėsiu varnalėšos lapu, prilimpu prie jo apačios, prie baltų minkštų, sulaikančių drėgmę pūkelių.
Kai saulėlydis perdažo mano žalią lapą purpuru, iššliaužiu paviršiun.
Kartą suktas miškelio kipšas pastebėjo mane besigrožint saulėlydžiu. „Gal nori tokių saulėlydžių pamatyt daugybę, daug daugiau nei duota sraigės gyvenimui pamatyt? „- paklausė manęs, durnelės. „O taip“- atsakiau, neatitraukdama akių nuo purpurinės pievos. Atsakiau aš, durnelė!!!
Pabudau - rytas. Atvėriau akis, pamačiau, jog turiu rankas, kojas, rankomis čiupt, čiupt, apčiuopiau veidą - matyt, esu žmogus. Ant kūno stirksojo krūtys - tapau moterimi.
Jaučiau keistą norą. Niekaip negalėjau suprasti, kas man, ramiai sraigei, yra. Nesugebėjau ilgiau gulėti. Atsistojau ir ėjau. Bandžiau palįsti po varnalėšos lapu - pavyko. Nė valandėlės neištvėriau po juo lindėdama - rankos ir kojos kažkur mane traukė. Pradėjau bėgioti po pievą, vartytis, šokinėti, kristi. Išgirdau klyksmą man nukritus - klykė mano balsas. Saulė kybojo tiesiai virš galvos - vidudienis, nulindau į  pavėsį ir supratau, kad ir čia negaliu išbūti. Pradėjau eiti. Eiti eiti nuo pievos.
Kažkoks keistas griausmas nelikus medžių girdėjosi. Didžiulis sunkvežimis be duslintuvo kriokė kietu greitkeliu.

IŠPAŽINTIS MYLIMAJAI
Shop e iš bandomojo flakonėlio nemokamai apsipurškiau vyriškais kvėpalais.
Akimirksniu mano riebalinis sluoksnis išnyko, krūtys susitraukė, platus emocijų spektras susiaurėjo. Mano mintys logiškos, manęs nevaldo menstruacijų ciklas, jų daugiau nebus, nereikia vartoti kontraceptikų, kai pasensiu, niekas neįžeidinės klimaksu, seksualinis pasitenkinimas primityvus ir skubotas.
Shop as, kuriame virtau vyru, Turine.
Turine tada dar kiek pasitrainiojęs po centrą pasukau link Porta Palazzo aikštės, kur buvau palikęs automobilį. Kelias vedė Po pakrante: stebėjau, kaip žvejai, įsibridę iki pusės į lėtai tekantį dumbliną, švinktelėjusį vandenį, traukia iš jo vidutinio dydžio karosiukus.
Ligoninės „Ospidale Gradenigo“ kieme isteriškas, suirzęs tipas įsėdo į savo „lancia- ukę“ ir garsiai užtrenkė šonines dureles: žmona jam ką tik pagimdė trečią iš eilės labai simpatišką mergaitę. Negailėdamas ir šiaip nusidėvėjusių padangų, staigiai įsuko į corso Regina. Aš ėjau dryžuota perėja per gatvę, o trijų mergaičių tėvas savo visa net cypiančia „lancia- uke“ mane partrenkė.
Žlegsiu. Asfaltas. Kepina. Lydausi.
Morge truputį palengvėjo.
Tai yra pasidare kiek šalčiau. Ir šalčiau. Pradėjo stingti galūnės. Tada pasigailėjau, tapęs vyru. Naktį  praleidau mėlynas, vienišas, pamirštas daktarų  tarp kitų  irgi mėlynų lavonų su baltu numeriu, užkabintu ant didžiojo dešinės kojos piršto.
Rytą nešini skalpeliais atėjo vienas daktaras ir trys šundaktariai, t. y. studenčiokai. Iš pradžių jie ant mano odos piešė kreives, aš tylėjau - maniau, žino ką daro. Vienas iš šundaktarių šią naktį praleido „Quadrilatero Romano“ kvartale su temperrrrramentinga prisirpusiom apvaliom krūtim jauna brazile. Šįryt jo rankos virpėjo ir  veidas buvo nenatūraliai įsitempęs. Ir jis užsimojo virš mano odos ties trečiuoju šonkauliu žaižaruojančiu nuo virpėjimo prieš ryškią  dirbtinę šviesą skalpeliu.
- Ciao, - tarstelėjau, neapsikentęs tokio neprofesionalaus  elgesio su mano kūno oda ir sutelkęs nežmoniškas jegas į  savo mėlynas lūpas.
Šundaktaris buvo silpnų nervų ir nukrito šalia stalo. Kiti šundaktariukai išsibėgiojo. Daktaras buvo drąsus (matyt, netgi įkaitusio raudono kraujo vaizdo nebijojo - patirtis, patirtis…) ir neviešindamas įvykio perkėlė mane į kitą skyrių. Tame skyriuje gulėjo daug gyvų ir man amputavo porą nušalusių  ir nereikalingų, pasirodo, vyro gyvenimui galūnių.
Aš pasirašęs po pasižadėjimu nekalbėti apie operaciją su įžūliais Turino žurnalistais ligoninės valdžiai nelikau skolingas nieko.
Tai štai dėl to, mieloji, esu vyras „senzza palle“ ir kai šalia tavęs guliu, tai nejudu.

SAPNAS
Važiuoju namo, saulė stingso ant automobilio šalto, melsvo šoninio stiklo. Sustoju ties raudona - stiklinis naujų ofisų kvartalas. Primena milžinišką veidrodį, kuris pravėrus automobilio duris, iškeps mano drėgnas akis, nukreipęs į  jas kosminius saulės pluoštus. 
Ižengiu į savo namų siaurą tamsų, primenantį tunelį, bet per mažą tuneliu būti koridorių, nusispiriu juodus priprakaituotus batus, basomis per dulkėtas, neplautas grindis traukiu į virtuvę, prie pėdų limpa visoks šlamštas. Atidarau baltos spalvos šaldytuvą, ketindamas suvalgyti mandariną, kurį nulupau šįryt, bet šįryt neturėjau apetito suvalgyti. Mandarinas šaldytuve pasidengęs šarma, rankų gliti oda pajunta - kietas ledo luitukas. Nustatatau maximum šaldymo programą. Nusitraukiu per galvą savo griežto kirpimo marškinius su sagutėmis, juos metu į miegamojo ertmę. Pro miegamojo lango žaliuzes prasiskverbusi saulė įsilydžiusi į televizoriaus ekrano gilumą. Televizoriui vis nenuperku antenos  ir  šis visada rusvai pilkas dabar primena  įkaitusią smalą, kažkur žvilgačią viduryje monotoniškai vienodo mano drėgnoms akims greitkelio.
Važiavimas greitkeliu ar važiavimo greitkeliu vaizdas mane migdo: gyvenu pievos pakrašty šalia milžiniškų, žalia net mėlynai lapija apšepusių medžių. Kepinant vasaros saulei lėtai nušliaužiu po vėsiu varnalėšos lapu, prilimpu prie jo apačios, prie baltų minkštų, sulaikančių drėgmę pūkelių. Gyvenu tik vieną vasarą ir ilgo varginančio gyvenimo nuojauta neapsunkina mano kiauto.