Du nykštuku Tirlimbuku
Prisilaužė pagaliukų,
Prisirinko šūsnį lapų
Ir suvertę prie pat tako
Viens kitam jie šitaip sako:
„Pastatysime namus,
Žiemą ten mums gera bus,
Ūžaus vėjai kamine,
Nebijosim jų, oi ne“,
O pro šalį, lyg netyčia,
Puikis bėgo į ūlyčią.
Prašo zuikis Tirlimbukų,
Kad priimtų į namuką:
„Kailinėlius košia vėjas
Ausis šaldo, niekadėjas“.
Kiek vėliau tuo takeliu
Bėgo dešimtis pelių.
Prašo pelės Tirlimbukų:
„Pastatykit mums namuką
Žiemą, kai užsnigs laukus,
Mes turėsime namus“.
Visą dieną poška - pyška,
Gaudžia aidi visas miškas,
Stato namą Tirlimbukai
Aukštą, erdvų, su langiukais.
Ten žiemos draugai visi,
Jiems pūga nebus baisi.
1. nevartotinas žodis <niekadėjas>, t. b. niekdarys; 2. kablelių vienur per daug , kitur trūksta, o kiti atsidūrę ten, kur neturėtų būti; 3. sintaks.<jiems pūga Bus nebaisi>.
P. S. Dėl Anuškos komentaro - tiesioginė kalba gali būti skiriama ir kabutėmis:)
Robitai, ko bijai ketureilių? Eilėraštis skamba linksmai, mintis yra. Bet ketureiliukais būt geriau, nes vaikui tokios ilgos tirados mirga akyse, paprasčiau reikia. O nuotaika juk yra. Ruošiasi tie Tirlimbukai žiemai. Ir moralas yra - nepalik šalti lauke draugo. :0) Ne kabutės, o brūkšnys ten turi būti, juk tiesioginė kalba, Tirlimbuk tu mano :0) Man patiko tavo tindiriuška. Sėkmės.