Sapsniukės norai

Kartą besišypsančioje gėlių pievoje, šalia miško gyveno mažulytė fėja vardu Sapsniukė. Ji buvo gražutė lyg bundančios rasos lašelis... Visos aplinkinių žiedų fėjos jai pavydėjo... Net pati saulė negalėjo atsistebėti jos mažučio veidelio švytėjimu ir skaistumu. Be to, mažylė buvo labai gera ir visus labai mylėjo. Visiems ji padovanodavo po nuoširdžią šypsenytę ir padėdavo bėdoje. Todėl aplinkiniai jai atsidėkodavo tuo pačiu. Ypač Sapsniukę mylėjo saulė... Ji kasryt glostydavo mažytės veiduką ją žadindama, vėliau savo spinduliais džiugindavo ir saugodavo ją visą dieną, o vakare paprašydavo pietų vėjo, kad tas padainuotų jai lopšinę kai jau fėjukė atsisveikinusi su žvaigždelėmis merks akytes... Saulei Sapsniukė buvo labai brangi ir geltonkasė pildydavo kiekvieną jos norą... Mažoji fėja už tai saulę taip pat labai mylėjo. Sapsniukės dienos bėgo nerūpestingai ir linksmai žaidžiant su kitomis fėjomis ar pavasario vėju... Kartais į šią žalios drobės pievą atskrisdavo koks elfas ar angeliūkštis. Mažytę šie padarai (angelai) labiausiai domino. Ji slapčia savo širdutėje augino didžiulę svajonę... Pakilti taip aukštai kaip ir baltasparniai jos draugai, mat jos mažučiai sparneliai negalėjo jos aukštai pakelti ji galėdavo skraidyti vos aukščiau negu pasistiebę žaliosios pievos gėlių žiedai... Mažytė taip smarkiai norėjo džiaugtis nesibaigiančiu debesų šokiu, o naktį žaisti dangaus pievoje su žvaigždėmis... Sapsniukei viskas atrodė labai paprasta ir linksma... Ji nė nenutuokė, kad pakilus ji jau nebegalėtų nusileisti... Taigi, vieną spalvotų svajonių pripildytą dieną fėja kaip ir visada tokiu laiku žaidė su saulė... Ji bėgiojo, krykštavo ir atrodė labai, labai laiminga. Kol neišvydo dangaus platybėsė ant dailaus pūkinio debesiuko žaidžiančių jų - angelų... Fėja iš susižavėjimo sustingo, o jos širdelėje vėl atsibudo didžioji svajonė... Staiga ji ėmė maldauti:
- Saule, saule, aš tave be galo myliu, maldauju nunešk mane ant debesies, štai to balto pūkinio... Kur žaidžia mažieji draugai... Ak, aš taip noriu pakilti aukštai aukštai... Ten, kur liesti vaivorykštės spalvas, kur matyčiau visą mūsų pievos drobę, kur galėčiau nejausti žemės po savo kojomis, kur mano viltys ir svajonės prisipildytų spalvotos tikrovės...
Geltoną, šviesų saulės veidą iškart apipynė liūdesys...
- Bet, mažoji mano Sapsniuke... Jei aš tau leisiu visa tai pajausti ir pamatyti, tu... Mirsi... Dievas kūrė gėlėtąsias fėjas tam, kad jos saugotų šias žemės pievas ir vasariškuosius jų žiedus, kad neštų šilumą ir šypsenas žemei, o ne, kad valytų pūkuotuosius debesis... Tai jau angelų darbas. Ir jei fėjos kokiu nors būdu pateks ten, kur taip šėlsta angelai, jos mirs... Jų maži, silpni sparniukai neišlaikys jų ten. O debesys taip pat prisipildę per lengvų pūkų - jie neišlaikys tavęs... O aš negaliu leisti kad kristum..., - liūdnai ištarė Saulė.
Sapsniukė susimąstė... Jos skaistų veidelį apglėbė abejonės. Drebančiu balsu su ašaromis akyse ji pasakė:
-Skrydis į aukštį, į dangaus platybes - mano svajonė... Aš negaliu ir nenoriu jos atsisakyti, net jei dėl jos turėčiau kristi... Šį šiltą ir spalvotą jausmą brandinau savo širdelėje labai ilgai... Aš pakankamai prisidžiaugiau gėlėtomis dienomis žemėje, dabar noriu pajausti dangaus galybę... Maldaujau, Saule, pakelk mane... Ir Sapsniukė apsiverkė. Saulė su ašaromis akyse drebančiu balsu atsisakė vykdyti Sapsniukės norą... Tačiau, su geltonkase pradėjo žaisti debesiūkščiai ir ji bandydama juos išvaikyti nė nepastebėjo, kad mažoji Sapsniukė įsikibo į ilgiausią jos spindulį ir pradėjo kopti viršun... Saulė susigriebė jau tada kai mažyliukė buvo beveik pasiekusi mažytį debesėlį... Didelės ašaros ėmė kristi žemyn iš skaistaus Saulės veido... O Sapsniukė jau užsikabarojo ant debesies jos veide švietė neapsakomas susižavėjimas. Ji matė ir jautė tai, apie ką taip seniai svajojo... Ji galėjo paliesti debesis ir vaivorykštę... Ji gyveno savo svajonėje. Bet... Tuo mažyliukė negalėjo ilgai džiaugtis, kaip saulė ir pranašavo debesėlis greit ištirpo... O Sapsniukė nemokėjo striksinėti nuo debesies ant debesies, o ir jos sparneliai tokie stiprūs nebuvo... Ji krito... Krito lėtai... Kol pasiekė savo žieduotąją pievą... Minkštą jos patalą... Sapsniukė gulėjo užsimektomis akytėmis ir su šypsena veide... O dangus verkė...
Tačiau fėja stengėsi ir jai pavyko... Ji pasiekė savo svajonę. Ji padarė tai, ko norėjo iš visos širdies... Nors ir dėl to jai teko paaukoti savo mažutę širdelę...

O žmonės dažniausiai nė nebando... Nuleidžia rankas ir palieka savo svajones toliau miegoti spalvotose viltyse...
 


2003 balandžio 4d.
*Šiaip nenorėjau dėt aš čia šito rašiuko... Kažkaip nelabai man jis gavos... Bet privertė vienas žmogutis.. Na ką, kritikuokit :)