Kaip sutaikiau draugą su jo mergina

Beviltiškai klaidžiojančios akys, nerišlios frazės, kaskart vis labiau drebančios rankos, susivėlę plaukai, nugertas butelis ant stalo. Kas tai? Na, tai meilės kančios. Mano draugas Benediktas susipyko su mergina. Kadangi aš esu neginčijamas vienos žmonijos pusės specialistas, tad jis penktadienio pavakary su brendžio buteliu atsibeldė pas mane.

Tik nepataisomas beširdis galėtų užtrenkti duris didžių aistrų (“Myli ji mane ar nemyli? „), vertybių pervertinimo (“Verta ji manęs ar nelabai? „) ir skausmingo praregėjimo (“Niekada negalėjau pagalvoti, kad ji taip galėjo pasielgti“) kankinamam žmogui. Tad su širdgėla atšaukiu savo numatytus susitikimus su merginomis ir atsisėdu virtuvėlėje, prieš tai iš kriauklės ištraukęs dar nuo praeitos savaitės taip ir neišplautus stiklus.

Iš jo nerišlių šūkčiojimų, šauktukų ir ištiktukų srauto pagaliau susidėlioja esama situacija. O ji banali: ji kažką pasakė, jis kažką atsakė, abu juokavo, paskui pasirodė, kad vienas nejuokavo. Tad tas, kuris nejuokavo, įsižeidė. Kitas nesuprato, tuomet į jį buvo kreiptasi vartojant kreipinį „Beširde kiaule“. Tuomet jau jis įsižeidė. Išvažiavo. Parašė SMS. Ji neatsakė. Jis nežino, ką daryti. Bet viena aišku: jei ji neatsakys, jis užbaigs šituos santykius. Tačiau jis ją labai myli ir nenoriu jos prarasti. Po kiek laiko ji atsakė. Bet ne taip, kaip jis norėjo, todėl problema liko. O jo atsinešto brendžio - nebe.

Aš jį norėjau paguosti, vaizdingai piešdamas laisvo viengungio gyvenimo privalumus. Tačiau tikriausiai jo būsimą gyvenimą nutapiau per daug spalvingais potėpiais, nes jis nuo to tik dar paliūdnėjo. „Ir ką - vienam sugrįžti, vienam rytą prabusti? Ir čia yra laimingas gyvenimas, Rapolai? „ Tuomet teko išsitraukti juodai dienai padėtą viskio butelį, pripildyti jo stiklą ir pasiūlyti į situaciją pažvelgti blaiviomis akimis. Jis tai pabandė padaryti keletą kartų, bet nieko neišėjo.

Žodžiu, kažką reikėjo daryti. Juolab kad pakankamai išgėrus, aš pasijuntu galįs rimtai ir atsakingai išspręsti kitų problemas.

„Kilk, Benediktai, ir važiuojam pas tavo Princesę (taip jis ją vadino). Geriau jau dabar išsiaiškinti viską. Kaip tikras tavo draugas aš sutvarkysiu šį tau skaudų reikalą. Nepaliksiu tavęs bėdoje“, - ištariau apimtas begalinio didžiadvasiškumo ir noro padėti savo artimui.

Benediktui patiko mintis tuoj pat važiuoti pas savo Princesę. Jis atsistojo, pažvelgė savo paklaikusiomis akutėmis ir ištarė: „Rapolai, tu tikras draugas“. O po to apsikabino. Man regis, trumpam jo akyse aš mačiau sužvilgant ašaras. Tapšnodamas jam per petį pagalvojau, koks esu kilnus, ir gerų darbų skyrelyje nedelsdamas padėjau pliusiuką.

Tuo tarpu kitas smegenų pusrutulis jau ruošė planą. Jo Princesė (kurią, beje, aš visai neblogai pažįstu) gyveno Niujorke. Taip vadinasi studentų šešiolikaaukščiai bendrabučiai Saulėtekyje. O jei kas nors ten nors kartą buvo, žino, jog gražių merginų ten tikrai netrūksta. Tad nežinia, kaip viskas baigsis, gal Princesė net neįsileis, tačiau aplink bus itin puikūs medžioklės plotai. O išvaizdūs, pasiturintys ir šmaikštūs jaunuoliai visuomet buvo mėgstami studenčių.

Susišukuojame, abu pasikvėpiname manaisiais „Gucci Rush“ (nors Benediktas visuomet kvėpinasi tik „Hugo Boss“) ir į kelionę. Aš dar spėju prigriebti Aleksandro Vozbino surengto simpoziumo, skirto Chaimui Soutine'ui katalogą. Tai bus mažytė dovana bendrabučio duris sergėjančiai griežtai bobutei - tikram piktam durų Pinochetui.

Kaip ir tikėtasi, piktasis Pinochetas neatidaro durų. Tuomet aš pradedu kalbą apie šiuolaikinį meną, įkvėpius, kuriuos galima gauti pasivaikščiojus vidunakty Niujorko barako aukštais, ir Lietuvos įvaizdį šiuolaikiniame pasaulyje. Kad žodžiai būtų svaresni, įkišu laiku prigriebtą dailės katalogą. Mano mažytė dovana pataikė į dešimtuką. Juk jai tokiu laiku mainais už atvertas duris tikriausiai siūlo tik alaus, pinigų, na gal dar traškučių. O čia apsilankė jaunimas, žinantis tikrąsias vertybes. Tad ji sutinka mus įleisti, tik paprašo palikti kokius nors dokumentus. „Tokia tvarka“, - atsiprašydama šypsosi mums. Šiam atvejui aš turiu paruošęs fantastų klubo „Maumas“ pažymėjimas, kur šalia mano nuotraukos yra parašyta, jog aš esu trečio lygio nežemiškos kilmės maumaitis. Budėtoja per daug nesigilina į šio pažymėjimo ypatumus, tad mes jau viduje.

Deja, liftas neveikia. Neveikia ir maldavimai įjungti liftą. O Princesė gyvena 12 aukšte. Benediktas neramus. Jis ryžtingai patraukia laiptų link. Man belieka sekti paskui. Septintame aukšte aš iškeliu idėją, jog visai būtų neblogai jam paieškoti merginos čia, idant jis turėtų alternatyvą Princesei. O, be to, kitą kartą ir lipti taip aukštai nereiks. Toks argumentas jo nepaveikia. Tenka ropštis aukštyn. Dešimtame aukšte pamatau dailią merginą, žygiuojančią iš dušo. Pasileidžiu paskui, nevaržomai dėstydamas savo estetines pažiūras. Žinoma, ne moderniosios dailės kaip kad atkakliam durų Pinochetui. O apie ją. Jai tai labai patinka. Deja, įžengti į jos kambarį sutrukdo neviltingas ir kenčiantis Benedikto šūksnis. Pagaliau užsiropštęs į dvyliktą aukštą suprantu, kad alpinistu aš tikrai niekuomet nebūsiu.

„Tai kaip tu tvarkysi šį reikalą? „, - klausia manęs Benediktas, tyliai bestovint prie Princesės durų. Tiesą pasakius, nežinau. Maniau, nuvažiuosim ir reikalai išsispręs savaime. Deja, reikalai patys savaime nesisprendžia - Princesė neišbėga ir su ašaromis akyse nepuola Benediktui ant kaklo. Tenka kurti planą.

Sugalvojam taip. Aš pasibelsiu, įeisiu, prikalbėsiu Princesei visokių niekų, koks Benediktas yra puikus ir nuostabus, koks jis atsidavęs Princesei. O kaip tik tuomet įžengs Benediktas. Ji susigraudinusi dėl to, ką manė amžiams praradusi, puls ant jo kaklo, o gal net ant kelių, ir mels atleidimo. Aš šalia stovėsiu ir dainuosiu „Oops I did it again“.

Pradedam vykdyti planą. Benediktas pasislepia virtuvėje, o aš pasibeldžiu. Durys užrakintos. „Kas ten? „ - klausia Princesė. „Tai aš. Rakalas. Rapolas Rakalas. Užtrukau jūsų barake, tad nusprendžiau užsukti pas tave į svečius. Tikiuosi, nesutrukdžiau“.

„Na, nelabai laiku, Rapolai, bet ko senos draugystės vardan nepadarysi. Įeik.„ Ji atveria duris. Aš privalau žibėti nuo pat pradžių, todėl būtinai reikalingas didelis ir originalus komplimentas. Iki galo atveriu duris ir vis dar stovėdamas koridoriuje ją atidžiai nužvelgiu ir tariu: „Lelijų linijom lengvom prilygt gali, o Princese, šio vakaro nuostabi... „ Ji maloniai nustebusi. Šypsosi ir galvoja, ką tokia įžanga galėtų reikšti. Deja, čia mano sumanytas pasirodymas ir baigiasi, nes iš virtuvės išvirsta Benediktas ir suklinka: „Princese, paklausyk... „ Princesė greitai pakeičia veido išraišką ir net nebando klausyti. Prieš užtrenkdama duris dar spėja man surikti: „Ir tu esi beširdė kiaulė. Tiesą pasakius, abu jūs dideli dideli kiaulinai ir jūsų purvini sumanymai neišdegs“. Planas neišdegė.

„Tai ko išlindai, kai turėjai tupėti tyliai it pelytė po šluota“, - klausiu Benedikto. „Neišlaikiau, - atsako jis, - Kai pradėjai taip gražiai apie ją eilėmis kalbėti, nebeišlaikiau. Negaliu aš be jos“. Ir ką dabar daryti? Padėti gali tik atkaklumas. Į bet kokį siūlymą įsileisti ji atsako vieninteliu ir nepaneigiamu teiginiu: „Jūs - kiaulės“. Tuomet belieka imtis kitos strategijos. Siūlau Benediktui padeklamuoti jai eilėraštį. Šis atsako, kad nemoka. Iš savo apgirtusios atminties labirintų iškrapštau tokias eilutes:

„Blondine angele, palik raštelį mamai, / Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik / Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai / Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik“.

Kadangi, kaip buvo toliau, ir pats neprisimenu, tai liepiu Benediktui viską iš naujo kartoti. Ir garsiai. Po dešimties minučių šios mantros kartojimo pasimato pirmieji rezultatai. Iš kaimyninių kambarių išeina vaikinai, aiškindami, kad mes trukdome miegoti. Aš išaiškinu situaciją, jog iš tikrųjų ne mes kalti. Mes absoliučiai nekalti. Kai tik Princesė mus įleis, mes tuoj pat liausimės triukšmavę. Taip pat pasiūlau prisidėti prie mūsų įkalbinėjimo fronto. Jie mus supranta, tačiau prisidėti atsisako.

Dar po dešimties minučių atkaklaus eilėraščio kartojimo atlyžta Princesė ir mus įsileidžia. Pasirodo, tas dvidešimt minučių ji ir jos kambario draugė Rūta laiko veltui neleido: abi pasidažiusios, pasipudravusios. Tai palaikau geru ženklu. Kadangi aš turiu būti tas, kuris sutaikys dvi mylinčias, bet pasimetusias širdis, tuoj pat pradedu aiškinti apie meilę ir atsakomybę, atlaidumą ir krikščionišką tarpusavio supratimą.

Kalba buvo ilga, net ir man nuobodi. Ją nutraukdavo tik kandžios replikos, įtarūs žvilgsniai, ironiški juokeliai. Tačiau alkoholis ir geri mūsų kėslai suminkštino merginų širdis. Man dar sykį aiškinant apie tai, kokia svarbi yra tolerancija ir pakantumas postmoderniame pasaulyje, pastebėjau, kad Benediktas jau senokai nuslinkęs ant Princesės lovos. Jie jau meiliai burkuoja ir - kas galėjo pagalvoti, kad taip greitai - nedrąsiai glamonėjasi. Manęs atidžiai klausėsi tik Princesės draugė. Tuomet ir pagalvojau: „Jei Benediktui galima pasiglamžyti, tai kodėl man ne? „ Pakilęs ryžtingai pasukau Princesės draugės link. Efektingiausia (ir mano nuomone, neatremiama) plano dalis turėjo būti įgriuvimas į jos lovą iš aukštybių. Kadangi jau buvau gerokai įgėręs, tai iš pirmo karto nepataikiau. Griuvau šalia lovos. Į ją tuomet teko nebe nusileisti, bet ropštis iš apačios. Princesės draugė viena ranka stūmė, o kita prilaikė, kad tik aš dar kartą ne nepataikyčiau į jos lovą. Po tam tikrų pastangų aš pajutau, jog esu užėmęs gerą strateginę vietą. Tuomet pasižiūrėjau į jos tyras akis ir nuosekliai pratęsiau paskaitą apie toleranciją globalizacijos sąlygomis...

Baigdamas galiu pasakyti, kad draugas Benediktas susitaikė su Princese ir laimingai gyvena po šiai dienai. Mano apsilankymas jos draugei taip pat nepraėjo be padarinių. Porą savaičių pabendravusi su manimi, ji susirado kažkokį rimtą vaikiną, su kuriuo galvoja apie būsimą šeimą. Štai ką reiškia tolerancija ir savitarpio supratimas.