Amplua

manau mirties nebebijau
suku rožančių tarsi kilpą
ne amžiams aišku atėjau
bet ir nedrožt milinę pilką
nešiojamą su munduru
į šonus taškantis karu

kalu prie lentgalio kates
šunis išspardau kaip nasturtas
širdies epicentre užges
paniekintas vidinis turtas
ir išsižiojęs per balas
šokuosiu kolei nesuras

oportunisto atžaraus
kas nors iš artimų būtybių
išsižadu trissyk dangaus
ir vaikiško veidelio nekaltybių
krentu snukiu į purvo pudingą
tačiau pečius kažinkas judina

galvojau Tu bet tik mergiotė
maža ir neperdėm graži
lemena ''dėde nemiegoki
čia žemė baisiai nešvari''
iš plaučių purvinų tada
papliupo juoko kaskada

ramunės baltą okuliarą
nuskynęs mergiščiai daviau
į žūtbūtinį vyro karą
dainuodams garsiai išėjau
ir palikau tuos kurie liko
stypsot prie ortinio skaliko

karai išėję niūriais bytnikais
su hipių gaišatim tvirtėjanti taika
tik partizanas- senis cidzikas
mosuoja surambėjusia ranka
na žinote tikrai ne ačiū
geriau renkuos patogų pečių

namie jauku troba įkaitusi
kamaroj sukasi žmonelė anuška
ir amplua manasis keičiasi
nuo šiandien aš kvailys
kvailys Ivanuška