Palik man šokolado. truputį.
Užsikrėčiau rugpjūčiu
nuo dar nenusprendusių
išskrist gandrų.
Ir niekas nepasakė,
jog geriausia būti,
ten, kur tyla
pavirsta slogučiu.
Jau nebijau sutilpti amžinybėn,
juk vakarai - tapytojai
mėnulio ežerų.
Ir gal todėl nepajudu,
nes visos sienos girdi:
tuksena nerimas
pabudęs lietumi...
O traiškanotos mintys
apie rudenį galvoti tingi -
susirgus vasara
vis šokolado norisi. truputį.