Ištremtieji arba kai Ieva paragauja klonavimo kapsulę, gautą iš Adomo

8. 30 – švinta. Sacharos dykuma Šiaurės Afrikoje.

  Pykina. Sukišu du pirštus į gerklę ir vakarykštės dienos maisto turinys paženklina leisgyvį žolės kupstą. Palengvėja. Pažadinu Maiklą. Šįryt jis velniškai piktas, rėkia ir be perstojo vaikšto pirmyn atgal. Stengiuosi nekreipti į jį dėmesio, kraunuosi savo daiktus– laukia dar viena nelengva diena. Jis nurimsta, išsitraukęs paskutinę saujelę tabako...
  Atlošęs galvą ir leisdamas dūmus Maiklas garsiai juokiasi... tartum apsvaigęs purvinas hipis... metu į jį savo aulinį batą.

  -Eli, negi tu nežinai, kad jie mus stebi, - mesdamas jį atgal sušvokščia pykčio perkreiptu veidu.

  Užsirišu batraiščius. Pirmą kartą gyvenime jaučių burnoje batų skonį– vakar iš jų virėm sriubą.
Šiandien jie atlieka savo paskirtį, tikiuosi nebeteks naudotis Čiaplino metodu.

  - Eli, Eli, visi skanduoja tavo vardą! Bet po perkūnais, kur jie visi dabar, kai mums reikia pagalbos, kur jie, Eli?

  Mūsų geltonų plytų kelią užpustė smėlio audra. Storakotis kaktusas – retenybė. Ant vieno užrišau savo žydrąjį šilkinį  kaspiną, kad nevaikščiotume ratais. Deja, ką tik praėjom pro vieną tokį paženklintą. Maiklas nuplėšė juostelę ir liepė daugiau nekrėsti tokių nesąmonių. Nusilaužiau vieną kaktuso spyglį, reikėjo išsikrapštyti purvinas panages.


  Eli buvo dailutė, gražiai nuaugusi, šviesiaplaukė. Po vienos erdvėlaivio katastrofos jai iš gabaliukų sudėliojo veidą, ypatingų žymių neliko – lazeriai tarnavo ne vien tik karams su kitų planetų priešais. Jos mokytojas Heitsas sakydavo, jog ji viena iš tų, gimstančių kartą per tūkstanį metų. Aplinkiniai MGF-13 aukšto gyventojai mielai leisdavo laiką su Eli, nebuvo jai abejingų.

  Tuo tarpu Maiklas savo identiteto nekėlė aukščiau visuomenės normų ribos. Galbūt dėl to, kad dievino greitį ir galimybę kilti realiu erdvėlaiviu. Žemėje jis negyveno, tik egzistavo. Trainiodavosi aplink paleidimo bazes, o visos savaitės dienos taptavo sekmadieniais: prisilakdavo ir vargais pakildavo į  MGF-8 aukštą. Rytais nusiskusdavo, susirišdavo iki pečių krintančius plaukus ir pusnuogis, dėvėdamas tik trumpikes sėsdavo tyrinėti būsimos misijos brėžinių.