Prietema,
šešėliuose slėpdama nuotaikas,
skandino veidus,
degančios žvakės atspindžiais
nušviesdama atskiras jų dalis,
krištolines, skaidrias taures
ir virš jų pakibusias rankas.
Kiekvienas buvo atskirai,
tik sklidinos taurės ir
rankos vibravo kartu.
Svetimas žemai nuleista galva
slėpė nerimastingai judančias akis,
besiblaškančiu žvilgsniu
panyrančias užu žvakės šviesos
ir vėl slaptai sugrįžtančias
prie bliksinčios, sklidinos taurės.
Niekas nepastebėjo, kaip skystis,
užpildęs visus krištolo rėžius,
tekėjo taurės sienelėmis ant stiklinio staliuko,
lašėjo ant rankų, kojų, grindų…
Epizodinė iškarpyta juosta
jungė šnabždesius, kuždesius,
suskaidydama ir vienišojo juoką,
ieškantį sau vietos
žvakės šviesos sukurtoje paslaptingoje,
šešėliais išmargintoje erdvėje.
Svetimas buvo joje ir nebuvo.
Dalyvavo bendrame kirbėjime ir nedalyvavo.
Jis buvo – ne jis… jis buvo su visais
ir… vienas, paniręs sklidinoje taurėje…
Svetimo niekas netrikdė,
jis ir savęs nepastebėjo.
Žvakės liepsna
krūpčiojo nuo jo daugiaveidiškumo,
spragsėdama,
akimirkai, apšviesdavo vieną iš jų,
kurį skaidrino tik blizgančios akys,
susėmusios žvakės šviesos atspindžius…
Sutemų besikaitaliojančios spalvos
išsiliejo į vakarą ir, tekėdamos į naktį,
nardino spalvotoje tamsoje veidus.
Vienas besišypsantis veidas išsiskyrė,
svetimas apsigyveno jo viduje,
siurbėsi į sąmonę, alino protą
siaubinga amžinos kaltės pajauta,
noru sau pačiam surengti teismą,
išpažintimi atverti pasauliui ir sau
visus veidus,
o daugialypę savo sielą, pagaliau, -
vienam - grynam gyvenimui išlaisvinti.
Deja, išpažintis sau - nepadeda,
dar giliau klampina.
Teisėjas – dangus
sunkiai surenka asmenybės prieštaras,
talpindamas gyvenimą tarp dviejų krantų,
mąstymą – tarp dviejų skirtingų polių:
troškimu – būti suprastam ir
baimė - klaidingo suvokimo…
Demoniškas košmaras dvilypėje sieloje,
amžina neviltis
žingsnyje per save - per dvasios advokatą,
norintį dabarties būtį – nebūtimi paversti,
likimą
dygliuota karūna apvainikuoti.
Bežadis žvilgsnis klydinėja rūke,
traukdamas iš jo daiktus –
realią atramą akims,
kurių baltoji gyvastis
šešėliniais siluetais
laikinai dar tvyksėjo tamsoje…
Ironiškas dviejų polių: nakties ir ryto,
kaip ir dviejų veidų veidmainiškumas,
sunkiai atskiria laikus
ir beformį, dar neskambantį rytą
pripildo makabriškais šešėliais
iš nakties kasdienybės realizmo…
Dabarties labirintas išilgėja,
pratęsdamas ir veidmainišką atgailą.
Emocinio trikampio sąlyga
sunkiai sprendžiasi.
Svetimas nežino,
kaip išmatuoti kraštinių ilgį,
jų lygiagretumą, kampų dydį…
Žino, kad prieš didesnę kraštinę –
didesnis kampas, o
kiekviena kraštinė –
mažesnė už dviejų kitų sumą.
Tyli melodija nutraukia
sudėtingą matematiką, kuri
palengvina kančią,
bet neišvaduoja iš jausmų chaoso.
Muzikinio instrumento plieninis virbas,
trikampiu sulenktas,
sienelės - lygiakraštės, tačiau galai nesijungia,
tik prisilietimas metaliniu ar mediniu stryku
išduoda nenusakomo aukščio
emocinius garsus,
kurių neįmanoma nei išmatuoti, nei užrašyti…
Jie pasklinda dabartyje
ryškiausios žvaigždės šviesa,
deja, nepanaikina emocinių šešėlių,
nepasiekia trikampio žvaigždyno ir
neištiesina kraštinių į tiesią liniją…
Spiralinė Trikampio galaktika
įvijomis sugrąžina vis
į emocinį trikampį…
Sklidina taurė