Kartą gyveno du paukščiukai. Vieną dieną jie nutarė susisukti namus. Taip tarę, puolė uoliai rinkti šapelius, šakeles ir kitas statybines medžiagas. Įpusėjus amžiaus statyboms, abu suvokė, jog tai nelabai malonus darbas. Dar kokią valandžiukę pavargę, nutarė sušaukti visuotinį susirinkimą ir pasitarti, dėl darbų racionalizavimo. Susėdę abu ilgai svarstė, diskutavo ir nusprendė...
Vasarą vis vien pakankamai karšta, o jie daug vaikų neturės. Be to, patys vakarus leidžia tupėdami ant šakos, tad kam tvirtus namus statyti, kai taip tingisi. Kaip tarė, taip ir padarė.
Išsiperėjo jie tris nuostabius paukštyčius. Maitino juos, visaip puoselėjo. Tik kurią tai karštą vasaros dieną į gimtąjį mišką atsliūkino audra. Sugriovė silpną paukštyčių lizdą, o paukščiukus pasmerkė myriop. Gailios ašarėlės riedėjo per pašiauštas plunksneles, bet tai jau negelbėjo.
Kartais dėl mūsų apsileidimo, kenčia mūsų artimieji.
Komentaras turbūt galėtų būti nukopijuotas nuo komentaro po "Amžina žiema". Forma. Neapdorotas iki galo gaminys. Tas racionalizavimas man kažkaip keistai čia atrodo. Galima ir sveikintina vaikus mokyti naujų žodžių, bet čia jis visai neįsipaišo (bent man). A va dar klausimas. Kaip gali audra pasmerkti paukščiukus myriop?
žinau ir aš vieną. apie žvirblį (daugelis jį turbt žino). gulėjo žvirblis sušalęs ant kelio...ėjo pro šalį karvė ir apš**o. tas sušilo, atsigavo ir pradėjo čirškauti. jį išgirdęs katinas ištraukė iš š**o ir suėdė.
moralas:
1. ne visi kas tave apš**a yra tavo priešai.
2. jei jau sėdi š**e, garsiai to niekam neskelbk
3. ne visi, kas tave iš to šu*o ištraukia, yra tavo draugai.
:)
beje, 2