...

Ir ta ramybė blizga ypač dailiai,
tu pats kiekvieną dulkę nuvalei,
ir švarai lyg melodijai žvaliai
prisiminimai tinka lyg kokteiliai.

Tuoj viens po kito nuotraukoj sukrus
šokėjai ir kortuotojai apsukrūs,
kavoj ištirps lyg išsigandęs cukrus,
ir blykstels noras toks keistai vikrus.

Ir krebžtels prieblanda nušiurus,
čia likusi po kažkokios aušros,
o gal saulėlydžio… ir ašaros
lietus toli už lango lyg už jūros.

Bus nesvarbu, kad viską jau turi
ir kas kam paskutinį žodį tarė,
nes kiekviena akimirka – notarė,
ir kiekviena pilna taurė tauri.

Ramybė, nuotrauka ir geismas – na tai
ar toks turėjimas vis tiek ne tai,
ko turi nuolat mokytis daiktai,
o aukštos taurės – puikūs mecenatai.