Sąžinės nuotrupos

Patvinęs dangus lašą gimdė,
Į žemę nulijusį raudą.
Paukštis krito dirvai spalva. Po šūvio.
Efektinga pradžia suktis vaizdajuostei graudžiai.

Niekas netroško būti arti.
Atgrasiu tapęs sėlinimas.
Kai alkanas veidas kanda paskutinius tyrumo lašus,
Skaistumą čiulpia godžiau, nei kraują dėlės.

Braidydami priplėkusia rūko tyla,
Žabangai įspraudė kirmino taršomą lapą.
Vienišas. Kaip išsiliejusi gyvio kančia.
Per žemai net kuprotam... Širdys nemato.

Nuskaboma pievos gėlė,
Tik vogčia įsiskiepyt jos grožį,
Rankas nukirto luošo stiebo grąža.
Atleidimas nerastas tarp delnų tvirtovės.

Oda tekėjo glotniai pernelyg išblyškusiems siekiams.
Nugramdyt nepavyko tiksliai.
Dulkės išliko randuos.
Kampuotai figūrai švariai nesiilsėti.