fluoro

brėktšant
purslais ištryškę
tavo syvai
trupina mano dangų
beria lašus į viršų
į raudonio karaliją
tik keliom minutėm
ištirpsta rūkas
pakelia bures
drėgmės kelionės
skystimo nė lašo
tobulai
moka išnykti
nė žodžio netaręs
lyg šešėlis
suirti
o man kas
mano pievoj
gyvena elfai
fluorascentiniais apdarais
žibančiom akutėm
skanauja magiškuosius grybus
ir šoka
mmm
tik neonas
kosminiai dūžiai
mėnuliai ir krentančios planetos
rasoj
basom kojom
neliečiant žemės
gimsta tobulybė
ir skleidžiasi
virš mūsų galvų
vaivorykšte