Sutraiškytos medūzos keliauja dangumi

Prie pat jūros Ilmaras trypė kažkokią skaidrią masę, ir kol jo žmona Anita neėmė bartis už medūzos traiškymą, tol nė nežinojau, kas tas gyvis. Ne jūros aš vaikas, menkai ją pažįstu. Užtat pradedu daryti išvadą, kad žmonos reikalingos vyrams labiausiai dėl to, kad juos bartų. Juk kas dėtųsi pasaulyje, jei moterys nebartų ir netramdytų vyrų? Turbūt kokie septyni atominiai karai jau būtų praūžę...
Tąsyk buvome keturiese: Ilmaras, Anita ir aš su savo vyru Viktoru – prieš dvi savaites iškepta sutuoktinių pora. Vaikščiojome Rygos įlankos pakrante ir grožėjomės jūra. Buvo rugsėjo vidurys, jau nebelabai šilta, tačiau vyrai nusprendė išsimaudyti. Sulipę į vandenį juokavo ir bandė pralinksminti mus likusias ant kranto. Linksmybės linksmybėmis, tačiau kai jie išlipo iš vandens, apsirengė ir jau susiruošėme eiti, paaiškėjo, kad Viktoras bus pametęs vestuvinį žiedą. Grįžome, kur mūsų sėdėta, pirštais išmaišėme smėlį, bet nieko neradome. Blogos nuojautos šešėlis perbėgo mūsų širdimis. Anita ir Ilmaras rodė savo sutuoktuvinius žiedus ir sakė, kad jiems tėvai liepę niekad jų nenusiimti, taigi dabar jie tiesiog priaugę prie pirštų. Aš kartojau sau, kad neturiu būti prietaringa, kad tai tik simbolinis dviejų gramų metalo gabalas... Tačiau tos dvi savaitės simbolizavo du metus, po kurių mane ištiko sutraiškytos medūzos likimas.
Didžiausia paslaptis yra kitas žmogus, ypač priešingos lyties. Mįslė, kurios niekuomet iki galo neįminsi. Asmuo, su kuriuo niekad visai nesutapsi. Visuomet esi pasmerktas bent kruopelytę būti vienišas. Aš nenorėjau, kad taip būtų, bet tikrovės nepakeisi kvailu užsispyrimu.
Grįžome į Ilmaro ir Anitos namus. Vyrai išgėrė po taurelę, kad po maudynių peršalimas neprikibtų, o aš priguliau ant sofos, nes jaučiausi be galo pavargusi. Vyras priėjo ir guodė dėl pamesto žiedo, klausinėjo, ar dėl to aš susijaudinusi, raminau jį, kad visai ne. Po keletos dienų nuėjome į juvelyrinę ir nusipirkome kitą žiedą, aš jį paėmiau ir užmoviau jam kaip ir per vestuvių ceremoniją su švelniu priekaištu „Nepamesk daugiau... “
Daug apie žmogų gali pasakyti iš to, ką jis laiko savo draugu. Kai labiau susipažinau su Ilmaru, supratau, kad tai suktas žmogus su neaiškiais įsitikinimais. Berods žydų kilmės, berods liuteronų pastorius, berods dar besidomintis rytų religijomis – visur jis dėjosi savu ir slėpė kitas savo tapatybes. Su tokiu žmogum tat draugavo mano vyras. Kartą jis Ilmarui man girdint prisipažino, kad moko to, kuo pats netiki – jogos. Tai man buvo pirmas skaudus nusivylimas, po to jų buvo tiek, kad jie sutraiškė mane kaip tą vargšę, niekuo nenusikaltusią medūzą. Aš, žinoma, nebuvau nenusikaltusi, mano kaltė buvo didžiulis neišmintingumas ir gyvenimo nepažinimas.
Kaip simboliška – dvi savaitės lyg tie du metai pastangų sukurti kokį nors bendrą gyvenimą. Po to mes nusimovėm žiedus. Aš padėjau savąjį prie rūtų vainikėlio ir giliai užkišau. Kur dėjo jis, nežinau, neklausiau.
Kažkodėl šįvakar ėmiau ir prisiminiau seną „Kardiofono“ dainą apie medūzas. Kažin, ar iš tiesų sutraiškytos medūzos patenka į dangų?
„Vaikai, netraiškykit medūzų! “