Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Po gan netrumpos tylos J. gurkštelėjo paskutinį vyno likutį, šliūkštelėjo dar sklidiną taurę sau ir P., sunkiai atsikvėpė, nubaidė atminimus ir prabilo:
    -  Kaip manote, Mesjė...
    -  Argi... – bet Ji neleido P. baigti.
    -  Žinau. Žinau! Pakantumo, gerbiamasis. Greitai priprasiu, - šyptelėjo ir ištiesė taurę sudaužti su P. taure. - Į sveikatą.
    -  Už mus, - pažvelgė kupino paslapties ir geismo žvilgsniu ištarė Jis.
    -  Taigi. Mąstant apie tai, ką sakiau prieš tai, na, visus meilužius, vyrų dėmesį ir vienatvės nepakentimą, imu abejoti, kas yra geriau. Būti vienam, ar nevienam. Juk turint kažką pašonėj, tuo labiau, jei žmogus yra brangesnis už eilinį sugulovą ar sugėrovą, kyla grėsmė prarasti. O praradimas nesiriša su metimu. Prarandi – reiškia esi paliktas.
    -  Tai ir yra gyvenimas, brangioji. Netektys, atradimai, skaudinimas ir skaudinimasis. Viskas priklauso nuo nusiteikimo ir įsiteigimo, brangi. O vyrai... Jie taip pat skaudžiai išgyvena netektis, tiesiog taip jau yra, kad vyrai nelinkę ilgai neužsisėdėti liūdesio draugijoj. Vyrai turi būti su moterimis. Jie privalo geisti ir būti jų geidžiami.
    -  Nagi, bet ar galima pasitikėti tokiais, kurie lipšniai teigia, jog esi nuostabiausia būtybė pasaulyje, kad nieko kito nereikia, tik tavęs ir TIK tavęs, kurie tikina, jog jaučiasi laimingiausi žmonės būdami šalia. Ar galima atsiduoti žmonėms, kurie, nustatę ėriuko miną, pakšteli į žandą ir dievagojasi, kad neišgyventų jei tavęs netektų?
    -  Čia jūsų, moterų pasirinkimas, kuo pasitikėti, o kuo ne, - atsistojo atkimšti dar vieno butelio.
Jam stovint nugara, madam nužvelgė Jo stotą. Išties, įspūdinga: ne per platūs pečiai, tvirtos rankos, stangrūs sėdmenys, ir nuostabios, neišplerusios kojos, kurias dengė lengvos kelnės. Atrodo – viskas, ko reikia moteriai. Nužvelgusi P., Ji nusuko akis aplyto lango link ir užsimąsčiusi tarė:
    -  Kas skaudžiausia - įkandin visiems tiems tikinimams ir įtikinimams seka ašarų kalnai ir pakalnės,  šnirpščiojimų valandos, kartais virstančios dienomis ar net savaitėmis.
    -  Nepamirški begalės savigailos  seansų, - nepastebimai pridūrė, vėl atsisėdęs šalia J., šįkart kiek artėliau, tačiau J. tęsė lyg negirdėdama.
    -    O galiausiai ateina vargais ne galais pasiektas išsilaisvinimas, kuris, kad ir kaip bebūtų gaila, esti laikinas ir praktiškai įsiteigtinis.
    -  Na taip, brangioji. Sutinku.
    -  Žinoma, kartais pavyksta išsilaisvinti, (ar bent jau įtikinti save išsilaisvinus), - pastarąjį sakinį ji išbėrė net nespėjus nuryti vyno, - ilgesnėliam laikui, tačiau šis begalės pastangų reikalaujantis procesas tęsiasi iki tol, kol gyvenime atsiranda kitas lipšnuolis, gausiom pastangom įtikinėjantis tave esant vėlgi pačiu nepakartojamiausiu padaru visoje galaktikoje.
    -  Mieloji, - kiek patylėjęs P. atsistojo atnešti dar užkandžių, - aš neįsivaizduoju gyvenimo be tų prakeiktų įtikinėtojų ar įtikinėjamųjų ir nemanau, kad įsivaizduojate Jūs. Žmonės yra sutverti daugumai dalykų, bet tikrai ne Vienatvei. Tie, kurie ją liaupsina ir laiko ją pririšęs prie būdos, turbūt nežino, ką reiškia kažkam rūpėti, arba tiesiog yra per daug silpni vėl ryžtis suartėjimui.
    -  Gal tiesiog jie nenori būti pasisavinti?
    -  Dievaži, - aukštesniu tonu pradėjo P., - aš taip pat nemėgstu savintis, ar būti kažkieno nuosavybė. Aš pripažįstu visišką dvasios laisvę ir nevaržomumą, bet su Vienatve ilgai santykiauti negaliu. Esmė ta, kad žmogus, kuris savinasi yra netinkamas. Jei taip – prašau! Tegu ieškosi tokio, kuris bus tokio paties supratimo. Aš amžinai vienatvei, užsidarymui ar asketizmui sakau ne, ne ir darkart ne.
    Likus kambaryje viena, J. nužvelgė kambary to, kieno viešnia buvo. P. turėjo neblogą skonį tiek interjero, tiek daiktų, tiek muzikos ar knygų, tiek moterų prasme.

      P. buvo vienas iš tų tipiškų džentelmenų, kurie negalėjo sau leisti ilgiau užsibūti vienos moters glėby. Jam profilaktiškai reikėdavo įsitikinti, ar vis dar gali sužavėti tą ar kitą moterį. P. nebuvo įskaudintas, tačiau daug kartų skaudino, pats to nesuvokdamas, bet Jis juk nežadėjo nei turtų, nei amžinos laimės, nei vaikų – nieko, kas galėtų suteikti vilčių įsitvirtinti jo širdy.
    P. jokiais būdais nenorėjo vesti, nes vedybos savaime reiškė pantis, o akstino susituokti jo gyvenime nebuvo. Jis mokėjo prieiti prie kiekvienos moters, neskirstė jų pagal privalumus, kultus ir stereotipus. Buvimas su daugeliu jam padėjo pažinti, analizuoti, suprasti. Tačiau kad ir kiek tai neigė, pasąmonėje vis kirbėjo mirgėjo sąvoka „Pastovumas“. Meilužių išties jam netrūko, o kai nusibosdavo, puldavo į glėbį alternatyvoms: muzikai, teatrui, operoms, baletams, parodoms, knygoms, kelionėms. Jis mokėjo būti vienas. Tiesiog nesugebėjo to daryti ilgai.
    P. turėjo kam išsipasakoti, puikiai sutarė su pagyvenusia teta, kuri buvo jo moters idealas. Jiedu puikiai leisdavo vakarus prie arbatos: teta pasakodavo apie potyrius, kurie būdavo skaudūs ir nuostabūs, nuožmūs ir palaimingi. P. ypač mėgdavo lietingus vakarus, kai traškėdavo nežinia kaip išsilaikęs tetos patefonas, ausis glostė įvairios melodijos, o teta vis pasakodavo, pasakodavo, juokdavosi ir nuliūsdavo, pykdavo ir atleisdavo... Kiekvienąkart ji išgyvendavo viską iš naujo ir už tai mylėjo savo sūnėną kaip nuosavą vaiką, nes josios sūnus gyveno toli, o dukra su mama bendrauti vengė.
    Vieną klaikiai nykų rudenį, kai vis nenustojo pilti lietus, P. draugo fotografo D. parodoje visai netyčia susipažino su tamsiaplauke, kuri žvelgė ne į jį, kaip visos ten buvusios merginos, bet pro jį, kas labiausiai ir sužavėjo. Tas žvilgsnis buvo toks tikras, nuoširdus ir kupinas sielvarto bei dar velniai žino kokių jausenų. Jis priėjo prie damos, ir atkišęs jai parankę tarė:
    -  Einam, kai ką parodysiu.
Ji klusniai padavė šiam savo moterišką švelnią ranką ir leidosi nuvedama prie D. fotografijos. Ten buvo įamžinta mergina, kurios ryškiai raudona ilga suknelė švietė nespalvotam fone. Mergina buvo apžergusi violončelę, smičių laikė priglaudusi prie stygų, ir nusisukusi įvairių emocijų pritvinkusiu žvilgsniu žiūrėjo į langą, pro kurį matės beveik nuogi medžiai.
    -  Įspūdinga, ar ne? Ši - mano mėgstamiausia, - neatitraukdamas akių tarė P.
    -  Išties, - ištarė Ji, įsmeigusi žvilgsnį į nuotrauką.
    -  Gal vyno kur nors? Aptartume parodą ar šiaip...
    P. žinojo savo „Aptartume parodą ar šiaip... “ reikšmę. Tai praktiškai visad reiškė natūralią baigtį jo namuose, arba bent jau preliudiją iki jo namų, kol P. atstumdavo moterį, žinodamas, jog ši netyčia jį užsimanys pasisavinti, tačiau šįkart (gink Dieve!) Jo galvoje nesušnabždėjo nė viena ištvirkėliška pagunda. Jis išties norėjo aptarti parodą ir išsiaiškinti, kas yra tokio šios žavios Madam (kaip jis mėgdavo vadinti moteris) sielvartingo žvilgsnio kaltininkas.
    -  Vyno?.. – ne be ironijos pakartojo madam. – Neabejoju, jog nė viena moteris nebuvo atsisakiusi tokio viliojančio akibrokšto. Atsiprašau, bet šią naktį norėčiau praleisti viena...
    -    Ką Jūs, madam, - tai ištaręs pats suvokė, kaip juokingai turėtų iš šalies atrodyti jai. – Šiandien ir man pravartu būtų išsimiegoti vienam, todėl ir kviečiu jus vyno ne į svečius, o kur nors kitur. Galėtumėte išsirinkti pati.
    -  Dėkui, MESJĖ, - šį žodį Ji ištarė su šypsena, - tačiau atsisakysiu. Šiandien iš manęs būtų tikrai ne kokia pašnekovė.
    -  Na... – neslėpdamas nusivylimo nutęsė P. – Kaip norite.
    -  Nenusiminkit taip. Galite duoti man savo koordinates ir... jei tikrai neturėjot jokių piktų kėslų, neabejoju, kad neatsisakysite su manimi išgerti vyno kitą dieną, - šelmiškai išrėžė Ji.
    Ji buvo kitokia. Ji nepuolė į jo glėbį, Ji nestebėjo visą vakarą, Ji buvo iš tų retųjų egzempliorių – ne grobis, bet medžiotoja.
    Tamsiaplaukė užsirašė Jo mobilųjį, ir tą akimirką, kai jau norėjo prisistatyti, fotografas D. paprašė visų dėmesio, pasitelkdamas į pagalbą mikrofoną, ir pranešė, kad atėjo metas jo viešniai apsireikšti ant scenos ir suteikti šarmo pirmajai parodai. Madam atsisuko į P., truktelėjo pečiais, lyg sakydama „na ką, turbūt kitąkart... “ ir grakščiu žingsniu nužengė scenos link. 
    Parodos pavadinimas buvo „Violončelė ir Ji“, dedikuotas neseniai mirusiai D. žmonai V. Visose nuotraukose pagrindinės veikėjos buvo moteris ir violončelė. Juodvi dangaus fone, Juodvi tarp rudens lapų, Ji nusisukusi nuo violončelės ir taip toliau. Išties – įspūdinga. Pačios nuostabiausios fotografijos, kur ir puikavosi moteris raudona suknele, pavadinimas buvo „Niūrus sekmadienis“. P. susižavėjęs stebėjo, kaip juda dainuojančios madam lūpos, svaigūs violončelės garsai apsuka jam galvą vis labiau ir labiau.
Atsigulęs į lovą ir ištiesęs pailsusias kojas, P. negalėjo sudėti bluosto, nes smegeninė tvinksėjo nuo dienos įspūdžių. Ir staiga jis atsisėdo.
    „Jėzau šventas, juk tai ji! Moteris raudona suknele ir yra Ji!!! “ – išganingai sušuko mintyse.
    Taip, tai ir buvo Ji - madam J.

    Grįžęs iš moderniai įrengtos virtuvės, P. atsistojo prie lango, atsirėmė į palangę ir nuleido galvą.
    -  Atrodo lietus po truputį liaujasi... Kur esate nusprendusi praleisti likusią naktį? – lėtai paklausė neatsisukdamas.
    -  Ypatingų planų neturiu, tad jei neprieštaraujate...
    -  Ką jūs, brangioji, - pertraukė P., - aš nieko kito taip nenoriu, kaip jūsų draugijos šiąnakt. Juk pati žinote.
    -  Tada gerai. Pamaniau, kad galbūt...
    -  Tššš... – pašnibždom nutildė vis dar stovėdamas prie lango. – Nemanykite. Ir jokių galbūt.
    Išties, lietus pamažu liovėsi šėlti, naktis nurimo ir saldžiai prisnūdo, palikdama vienus du, kurie norėjo lygiai to paties, tik bijojo sau tai pripažinti. Nuo pati jų pirmojo vakaro, praleisto kartu, jiedu kiekvienas sau suvokė, kad juos suvedė kažkas iš aukščiau.
2006-08-28 19:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-30 01:33
Vai
Vai
Nėra komentarų. Kodėl. Turbūt todėl, jog tekstas per klampus (jau kelintą kartą tą žodį vartoju. Net pačiam jau koktu nuo to). Bet atkaklus ir pastangomis pamaitintas darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą