Traukiasi diena,
ilgindama ir trumpindama
šešėlius dienos kompozicijoje,
kaip ekstravagantiška suknelė,
besitraukdama po lietaus,
apnuogina kelius,
išryškina liemenį,
įrodinėdama,
jog išaugo iš dienos.
Ir tik sąmonė,
komponuodama
savitą gyvenimo paveikslą,
kuria priešybę
besitraukiančiam laikui:
apgaulingai ilgina dieną,
stengiasi išlaikyti
dienos būties koloritą,
jo toninę pusiausvyrą,
atšvaitų ilgį,
užslopindama ir mintį,
jog gyvenimas -
tik vienos dienos kompozicija.