Dialogas

- Kalbėsimės ramiai.
- Tuomet paslėpk ginklus.
- Nė nemanau. Ne to čia susirinkom.
Tik krustelėk - kulka tave užmuš...
- Arba sugrįš atgal pas šeimininką.

- Tu tyčiojiesi?
- Aš kalbu rimtai.
- Tai ko šypsaisi, lyg kažką žinotum?
- Tai negi iki šiol manęs nesupratai?
- Kalbėsi ar ir liksi taip už grotų?

- Kad aš už grotų niekad nebuvau.
- Dabar tai nesvarbu. Ne mano bėdos.
- O gal ir tavo.
- Patylėk, žmogau!
- Gerai. Tylėsiu. Nors ne to atėjom.

- Tada kalbėk. Tai ko tyli dabar?
- Liepei juk patylėti nors sekundę.
- Pamiršk. Gali kalbėt.
- Gerai. Gal pasakysi man
Kodėl ginklus tu ant manęs užsiundei?

- Ne, ne. Tu viską supratai netaip...
- Deja - aš viską supratau puikiausiai.
- Sakei - už grotų niekad nebuvai...
- Ir iki šiol nesu. Tad išeinu.
- Palauki!

Tu kur? Tenai?
- O ne! Už grotų - tu.
O aš einu tolyn nuo tavo kulkų.
Tik raktą nuo grandinių sau pasilieku -
Kad kitą kartą žodžiais, o ne ginklais pultum.