Laudate omnes gentes

Vakar supratau grožį. Tyloje.
Žmonių veiduose.
Jų pasimetime
Mimikose.
Laudate omnes gentes!

Suprasti nėra sunku.
Tereikia priimti.

Šilta oranžinė (sodri, morkos atspalvio) banga užlieja erdvę, kurioje slepiasi, šnirpščia, meldžiasi, neranda sau vietos, stebi ir stebisi daugybė gražių, bereikšmių, o gal ir prasmingų akių.
Laudate omnes gentes!

Priklausyti, paklusti, pajausti ir užuosti
Oranžinę tylą ir jos galią.

Leisti paprastam ir vieninteliam chirurginiam organui plakti.
Plakti ne dėl funkcionavimo stabilumo, o dėl kito; kito, kuris šalia ar už begalės sienų.
Versti tas sienas širdimi, pasiilgti ir jausti gėdingą malonumą pasiilgstant. Kankinti save dėl vienintelės ir nepakartojamos, euforiškos susitikimo akimirkos, kai pražūsta dirbtinė aplinka. Telieka plakimas, labiau praplėstos akys, susitraukinėjančios iš džiaugsmo šnervės ir žodžiai, besiliejantys iš įkaitusio vidaus.
Laudate omnes gentes!

Pagalvoji ir nesuvoki, kaip paprastai viena spalva sujungia it virkštele visas tautas (gentes). Kiti net nematė oranžinės realioje erdvėje, nematė morkos, įsivaizduojat?!
Matyti, bet nesuprasti.
Matyti tik tai, kas prieš akis, ir įsivaizduoti oranžinį kopūstą ar šiaip vietinės aplinkos daiktą.
Laudate omnes gentes!

Turbūt jam, jai ar jiems nereikia aiškinti, kaip atskirti oranžinę ar bet ką kitą.
Paties suvokimas ir supratimas daug labiau platina, nei išiestas pirštas, nurodantis objektą.
Laudate omnes gentes!

Dėl Jūsų
Jumyse
ir su Jumis, gentes!





2006 rupjūtis. Taize.