Krentanti žvaigždė

Ramybe alsuojanti tik  kaukė veide,
nes kaukia kauklys kažkur odoje.

Išnyra ir slepias žvaigždė vieniša-
paklodėj dausų  maža nakviša
tarp Grižulio ratų, bemiegių naktų
it tako ieškotų, prigludus prie jų,
grįžimui į tylą per vieškelį gūdų,
kur jūrės be krašto, kur godas pražudo.

Ir krenta žvaigždutė ir skrenda į naktį,
bandydama saugiai link žemės nukakti.
Ir matosi pėdos jau laimės žadėtos,
ir jai ant kulnų pamažėle minu.
Ir driekiasi vijos link kūdikio sapno,
šviesaus ir švaraus, kaip žiedlapis balto,
link gūsio gaivaus pavasario vėjo,
kuris po lietaus  ramybę žadėjo.

Bet šėlstantis vėjas raškydamas rytą,
tik ją glamonėjęs, nuklysta pas kitą.
Ir gęsta mažoji tamsos karalijoj-
lietus jau seniai tavo godas išlijo.

Tyla užliūliuoja, slidžiam kelyje
blaškaisi aklai, blaškaisi viena.
Tik matosi žvaigždės aukštai danguje
ir skelbiamas matas-buvai apvilta.