Kasdienybė

Tarsi keptos vištos kulšelė,
užkišta už vilnonės apykaklės –
dabar jau kiekvienas rytas;
rieda riebūs upeliai nugara,
pasiklysdami vilnoje.
Ir šėšėlių vitražas ant namo priešais
kąsryt vis tas pats.
Pabėga į kriauklės skylę
dainos kuriamos lašant
žaliam plovimo skysčiui
ant lėkščių.

Ir kiekvieną vakarą,
kai Tu rodai kitiems
savo skaidres -
kur graikiškom raidėm
ir arabiškais skaitmėnimis
Visata suplaukus
kantriai laukia
būti išdarinėta,
vaikštau, kur klampiau, uosdama,
kur taip kvepia varlėmis ir trokštu
prigerti Tavo nebuvimo.

Kol nesisapnuos. Ir net
negaliu sugalvoti
nė menkiausios dingsties
grįžti į savo betoniukę.
Ne tiek dar apkandžiotos lūpos,
Kad būtų reikėję
Servetėlės.