Prašau neskaityk, arba bent jau perskaitęs įsižeisk

Mielas Natanieli... Matau tavo norą vėl sublizgėti su lanksčiu žodžiu. Prašau, nekankink savęs arba bent jau manęs. Atsisėdi, ir pradedi dėlioti žodžius į eilėraštį, kuris tave reprezentuos kaip intelektualų, iškalbų, paslaptingą kūrėją. Leisk apsivemti. Tavo žvakės, vakaro miglos, laivai ir lietūs, prieblandos ir balso virpesiai, lapai rudeniniai, melai begaliniai, skvarbios akys, lengvos plaštakės... Žaidiesi noru būti įvertintas, ir, kas įdomiausia, dažnai sau neprisipažįsti. Prašau, nebandyk man parduoti savo sintetinės romantikos ar smėlio dėžės verto cinizmo, sacharininio lemties, būties, bet ko paieškų bei "pseudobrandaus" sarkazmo. Nematau tikslo. Už visų gražių palyginimų, paralelių tik noras pasijausti kūrėju - kuriančiu. Atnešk man prasmę. Atnešk mintį. Atnešk įkūnytą įkvėpimą. Atnešk eiles, kurios atsirado lape tartum išpilta kava, o ne buvo lipdomos, dailinamos, gražinamos pusdienį. Tai ne eiles, o noras būti poetu. Ir neinkšk. Tiesiog įtikink.

Visada tavo

Nemokantis eiliuoti kritikas