Violončelė ir Ji (1)

Vasara pamažu pradėjo merdėti. Ruduo su visais savo palydovais pradėjo kalti grabą iš geriausios medienos, nepagailėdamas nei triūso, nei piktdžiugiškos šypsenos. Madam ir Mesjė, žliaugiant priešmirtiniam, o tuo pačiu ir priešrudeniniam lietui, tradiciškai gurkšnojo vyną ir dorojo geriausius užkrimstus, atitinkančius jų gurmaniškąjį – inteligentiškąjį statusą. Prie įvairiausių patiekalėlių – krevečių, tokio ir anokio pelėsinio sūrio, moliuskų, alyvuogių, triufelių, sraigių ir kitokių gyvių – ant padėklo jie buvo pasidėję patį skaniausią patiekalą - diskusiją.
    -  Vienatvė. Taip, skamba didingai. Tačiau aš nežinau, Madam, ar galėčiau ją pakelti.
    -  Na bet, Mesjė...
    -  Kiek galiu kartoti, - viliokišku tonu prabilo P., -  aš Jums daugybę kartų sakiau į mane kreiptis tiesiog vardu.
    -  O, taip. Atsiprašau. Žinot, tie delikatumai ir visi kiti mandagumo sumetimai... Ką norėjau pasakyti? Jūs juk kūrėjas. O kūrybinės galios išryškėja turbūt esant vienam? Kalbu nebūtinai apie Vienatvę tarp keturių sienų, užsisklendimą ar kažką panašaus. Kalbu apie paprasčiausią buvimą su savimi, pačiam SAU. Nesvarbu, ar būtumėte miesto šurmulio apgaubty, ar cirke, ar cypės kameroje, ar vienutėje.
    -  Na taip, aš mėgstu šurmulį, nes tik tada pajuntu, kas išties yra ta palaimingoji vienatvė, kai matau skubančius žmogystas, išdegusiom akim bandančius pagerinti savo gyvenimo kokybę ir nesuvokiančius, kokie jie išties yra apgailėtini. Žinot, dažniausiai įkvėpimas ir aplanko esant tarp žmonių. Tačiau aš tarp jų būnu vienas.
    -  Tai kodėl gi teigiate, jog negalėtumėte pakelti vienatvės?
    -  Brangioji, - P. gurkštelėjo vyno ir lėtai, pasimėgaudamas suskanavo triufelį. – Skirkite dvi būsenas: būti vienam ir būti vienišam. Aš nesijaučiu vienišas, nors ir būnu pats sau, nes žinau, jog kažkur manęs laukia mano moterys, žinau, kad bet kada galėsiu kreiptis į bet kurią iš jų. Norėdamas linksmintis, pėdinsiu pas D.; aplankius liūdesiui, lėksiu pas K.;  kai geisiu užsimiršti ir tiesiog tylėti, kreipsiuos į V.; o kai norėsiu mėgautis vakaru ir kalbomis, su keliais buteliais vyno eisiu tiesiai pas Jus.
    -  Išties, galite pasigirti įspūdinga meilužių gausa, – šyptelėjo  J. ir, pakėlusi taurę prie patrauklaus veido, smagiai sarkastišku žvilgsniu pažiūrėjo į pašnekovą.
    -  Aš galiu sau tai leisti – esu laisvas, patrauklus vyriškis. Moterys manimi nesiskundžia, - kupina didžiavimosi savimi šypsena lėtai kalbėjo P.
    -  Šiaip ar taip, supratau, ką norėjote man pasakyti. Jūs mėgstate būti vienas, tačiau laikinai. Negalėtumėte žinoti, jog neturite bent jau vienos moters, kuri jūsų laukia. Teisi?
    -  Būtent, mieloji. Būtent... O kaip jūs? Argi pripažįstate visapusišką vienatvę?
    -  Žinot, per visą gyvenimą nebuvau su tokia susidūrusi. Visad turėjau į ką kreiptis: drauges, brolį ir seseris, galiausiai savo nuostabiąją mamą. Nuo pat paauglystės nejaučiau priešingos lyties dėmesio stygiaus. Tad kartais norėdavau bent savaitę pasijusti kaip kai kurios mano draugės: viena ir atsipalaidavusi, laisva ir nevaržoma.
    -  O kas tamstai trukdė tokia jaustis?
    -  Aplinkinių dėmesys... o gal tai, kad buvau prie jo pripratusi ir nenorėjau jo prarasti. Tokios priešpriešos vertė mane jaustis supančiota. Norėjau būti viena, tačiau kartu negalėjau ištverti be flirto, šurmulio...

    Stojo tyla. Vieninteliai garsai buvo tik įvairaus dydžio lašų trankymasis į stiklą, dviejų žmonių alsavimas, gurkšnojimo garsas ir išprotėjęs bei varantis iš proto lietaus barbenimas, visais būdais neleidžiantis pamiršti apie nenumaldomai artėjantį rudenį. Šis metų laikas Jai asocijavosi su pabaiga, nesvarbu ko: vasaros, poilsio, meilės ar lengvabūdiškų romaniūkščių. Rudenį mirė brangiausias J. žmogus. Rudenį ją paliko pirmasis, kurio dar dabar, praėjus gan nemažai laiko, nepavyksta išguiti iš galvos. Rudenį atsitiko tikrai nemažai, kas reiškė pabaigą.
    J. negalėjo skųstis vienišumu, dėmesio stoka ar kitais reiškiniais, kurie verčia žmones galvoti apie savo nelaimėliškumą.  Vienintelis dalykas, ko trūko josios gyvenime, buvo pastovumas. Nuo pat paauglystės, kai pradėjo rūpėti gražinimasis, linksmybės, simpatijos ir antipatijos, J. tapo priešingos lyties dėmesio centru, ir per neilgą laiko tarpą sugebėdavo sudaužyti ne vieną ir ne dvi širdis. Atrodo, kiekviena galėjo viską atiduoti už tai, kad bent jau savaitę apsimainytų vietomis su J. Gaila – Ji visai nesididžiavo esama padėtimi ir kiekvieną mielą ir nemielą dieną svajojo apie tą, kuris užsibus ilgiau nei savaitę ar mėnesį. Ji pati buvo tikra Ieškotoja. Įtikti J. buvo praktiškai nerealu, ir jei kokiam nors vaikinui pavykdavo Ją sužavėti, tai netrukus jis atsidurdavo šiukšlių dėžėje su etikete „PANAUDOTAS - NEBENAUDOTINAS“. Gyvenime, mat, gyvavo toks nepastebimas, tačiau savaime suprantamas  dėsnis, kurį J. pavadino Don Žuano vardu: mergina/vaikinas parodo dėmesį vaikinui/merginai. Visokiais būdais stengiamasi užkariauti. Tačiau kai tik suvokiama, jog grobis jau kepamas vartosi ant kaitrios meilės laužo, ištariamas širdingas AČIŪ, SUDIE. Medžioklė tęsiasi. Kad bent kas nors būtų nutuokę, kaip stipriai J. šio dėsnio nekentė. Galbūt todėl, jog Jis buvo suvystęs ir neatsikratomas.
    Taigi, supama visokių teoremų, dėsnių ir faktorių, J. žygiavo sau per gyvenimą, atstumdama, bet neatstumiama, mėgaudamasi ir kartu šlykštėdamasi kitų dėmesiu, kurį jau buvo nubanalinusi,  į rankinę vietoj veidrodėlio (o kam jai – ir taip atrodė nepriekaištingai) įsimetusi flirtą ir jau virtusį kokčiu koketavimą, slaptai tikėdamasi sutikti tokį, prie kurio norėtų prisirišti, kaip padarėlis, kuriam reikia nuolatinės globos. O!.. Kaip Ji po to gailėjosi tokių savo užmačių...

    Jau pradedant žaliuoti pavasariui, J. su viešojo transporto pagalba nukako iki draugės M. namų, kur turėjo pagelbėti ruošiant diskusijų vakarą. J. negalėjo pakęsti tų dirbtinų perkreiptų veidelių, kurie buvo pamiršę sąvokas „Natūralumas“ ar „Nuoširdumas“. Visa, ką jie darė, buvo tik tušti plepalai apie jaunuoliško gyvenimo problemas, įsivaizduotinas tų problemų gvildenimas ir nusitašymas, prisidengiant tuo, kad diskutuojant vakaras nenuėjo veltui.
    Ji, pabuvojusi keliuose tokiuose „pasisėdėjimuose“, nusprendė, kad vakaras bus turiningiau praleistas prie spausdinimo mašinėlės, molberto, knygos ar galų gale televizoriaus, todėl ir šio vakaro verdiktas turėjo būti kaip ir visad – NEDALYVAUSIU. Tačiau Likimo pirštas pasidarbavo taip, kad J. namuose knibždėjo giminės: vyko balius, kurio ji nemėgo net labiau už vakarus pas M.
    -  Velniop... Šįvakar liksiu. Bet nesitikėk, kad uoliai dalyvausiu ir reikšiu savo nuomonę, kuri bus išklausyta tik dėl mandagumo. Visi čia tik stengias kuo greičiau, kad nepamirštų, išrėžti savo bereikšmę opiniją.
    -  Kodėl gi tu taip prieš. Atsipalaiduok, smagu būna tuomet, kai pati to nori.
    -  Būtent, kad NE-NO-RI, - pabrėžė J., suėmusi M. už žandų.
Netrukus pradėjo rinktis įvairaus plauko išpaikinti snobai, su savim atsitempdami antras puses ar butelį vietoj palydovo. J. padėjo paruošti užkandžių, sunešti pagalves vietoj kėdžių, išplovė kaljaną ir net pašėrė Degu porelę – Tomą ir Džerį. „Kokie kvaili vardai gyvūnėliams... Kodėl negalėjo sugalvoti ko nors įmantresnio... “ – galvojo sau. 
    J. neprisėdo nė sekundei, kadangi negalėjo net pagalvoti, jog teks maloniai šypsotis į akis tiems visiems nevykėliams lepūnėliams, kurie, jei tik sugebėtų, išsiimtų akies obuolius ir užmestų tau už apykaklės, kad tik pamatytų tavojo apdaro etiketę. Ji palaistė gėles, peržiūrėjo M. tėvų biblioteką, apžvelgė barą, pažaidė su šuniu, pagrojo išsiderinusiu pianinu, atrinko sau tinkamos muzikos, kad nenuprotėtų nuo kalimo į smegenis - žodžiu, padarė viską, kas buvo jos valioje, išseko jos vaizduotė, tad teko prisijungti ir stebėti, stebėti, stebėti...
    Veidai buvo daugmaž pažįstami iš tų kelių sambūrių, kuriuose dalyvavo ir J. „Taip... K. išsiskyrė su L. ir dabar mėgaujasi O. kompanija ir glėbiu. Tiedu dar tebeburkuoja, kad juos kur šėtonas. O, kažkas naujo, - jei nebūtų atrodžius kvailai, būtų net delnais suplojus, - mielas V., prisiekinėjęs man amžiną meilę, dabar pudrina smegenis vargšei T., kuri tik ir svajojo, kaip užkariauti išpuoselėtą figūrą ir dantis turinčiojo širdį ir atsitūpti tuščioje jo galvoj. Žavu, bet gaila, kad... “.
    Jos mintis pertraukė kažkoks storžievis, neleidęs jai baigti mąstyti. J. buvo pasiruošusi nušauti jį savo piktuoju, nerimą keliančiuoju žvilgsniu, kurio bijojo kiekvienas prisiartinęs vaikinas. Pakėlusi galvą sutrukdžiusiojo link, nukreipė savąjį žvilgsnį tiesiai į rudas rudas akis, kurios lig šiol J. buvo nematytos. Jos žvelgė be jokio kandumo, ar piktų kėslų -  tiesiog maloniu klausiamu žvilgsniu norėjo paprašyti leidimo prisėsti šalia, nes kitur vietos nebebuvo. J. nedelsdama pasislinko ir nuolankiai, lyg muškietininkas, nusiimdamas skrybėlę prieš savo karalių, mostelėjo ranka laisvos pagalvėles link. Rudaakis galantiškai atsisėdo šalia, ir Ji pajautė save gerbiančio ir saikingai prižiūrinčio veikėjo dvelksmą, kuris maloniai kirbino J. uoslę. Jai knietėjo darkart įsitikinti tuo seniai trokšto žvilgsnio tikrumu, tačiau kaip mat prieš akis atsistojo Don Žuano dėsnis ir pradėjo triuškinančiai su griausmu iš jos kvatotis. Šiaip J. visad susigėsdavo dėl savo užgaidų, panašių į šią, ir lyg nusikaltęs šunytis atsiprašydavo Don Žuano, kad nusižengė savo pačios nustatytoms taisyklėms. Tačiau šįkart Ji čiupo Savimeilę už pakarpos ir sviedė į tamsų kambarėlį, Don Žuanui smūgiavo žemiau juostos, Nuostatas pakišo po pagalvę, ant kurios sėdėjo, ir sukaupusi visą Drąsą, įkvėpė oro, pabaksnojo Rudakiui į koją ir kai tik šis atsisuko, ji išlemeno trūkinėjančiu balsu:
    -  Gal... galėtumei įpilti dar vyno, jei nesunku? Nenoriu ropštis per galvas... 
Rudakis pažvelgė Jai į akis taip, lyg būtų laukęs užkalbinamas amžių amžius.
    -  Aišku, galiu... Duok taurę, - nuoširdžiai nusišypsojo.
Tą lemtingąjį sakinį J. prisimena praktiškai kiekvieną vakarą, nesvarbu – lyja ar dusina tvankuma, miega viena ar su kita persona.
    -  Prašau... Tiesą sakant, nežinau nei tavo, nei kieno nors kito vardo, - nuoširdžiai šyptelėjo.
    Kokia kvaila visad atrodė ta nekalta preliudija – tokia naivi, tokia vaikiška, atrodo niekam net nereikalinga. Kaip bebūtų keista, tą akimirką J. troško, kad ši uvertiūra tęstųsi nuolat, pasiglemždama tik Jį ir Ją, nugramzdindama prarajon visus ten buvusius tuščiagalvius princus ir princeses.
    J. prisistatė (naująjį veikėją pavadinsime R. – nuo žodžio Rudaakis) ir nieko kito taip nenorėjo, kaip tik išmaukti penkias vyno taures iš eilės. „Tik nesusimauk. Tik nesusimauk. Tik nesusimauk! ” – skambėjo mintyse. Girdėjosi, kaip dusliai kriokia dusinamos Nuostatos, o tamsaus kambarėlio duris dėdama visas pastangas bando išlaužti Savimeilė. Don Žuanas po truputėlį gaiveliojasi, patyręs nuožmų nokautą, o sukauptos Drąsos atsargos pamažu senka. J. nebuvo linkusi įkliūti. Ji buvo iš Medžiotojos – ne iš Grobio – kategorijos. Milijonais varpų dindino Baimė  ir būsimos savigailos grėsmė, tačiau J. į viską mojo ranką, užmetė didelę paklodę ir nėrė į „KAS BUS – TAS BUS“ terpę.