Ruduo kirmėlaitė ir vabalas V (pabaiga)

Rašau tau tiesiai iš aerouosto
Geriu kavą
Galvoju apie tave
Visada
Kai geriu kavą
Gersiu kasdien
Daug puodelių  kavos
Kyla lėktuvas
Toks baltas
Grįžta
Šiandien lyja
Retai čia lyja
Mano mažytė
Žmona
Ne mano
Liūdna kai tokie orai
Žmonės sako
Bet ne mums
Kai pilkas dangus
Žiūrėjau į tavo akis
Vaikuti

Nerandu sau vietos
Nors sumokėjau už nuomą mėnesiu į  priekį
Ir kas?
Galbūt diena ši man paskutinė
Tad gerokai permokėjau
Drebu ir tavo megztinio vilnoniai
Piršteliai pašiurpę
Susiraizgę kvepia tavimi
Lėktuvai skrenda man virš  galvos
Kai kurie čia nusileidžia
Iš tavo
Į mano
Akis
Raineles
Vyzdžius
Sudega į angliukus
Dūmas susipainiojo blakstienose
Šįryt nešukuotose
Nebučiuotose

Kai žolė ant kalvos net mėlyna
Vėjų blaškoma
Tokia diena
Stotelėse geltonų suoliukų dažai
Apsilupę suskylinėję
Ant suoliukų drybso lietus
Nepasėdėsi
Ant suoliukų nei ant žolės
Tokią dieną
Net pabalę
Ir žolė
Ir pirštai
Ir vis mėlynyn
Snigs

Privažiavau nuostabią bedugnę-
Paskutinis geltonas geltonas medis
Paskutinė mėlyna mėlyna diena
Vėjas
Lapai sūkuriais ir bloškiasi į priekinį  stiklą
Ant priekinio stiklo pėdomis paišau keistus permatomus ženklus
Ne itin švarios kojinės
Juodas medis
Pačioje viršūnėje per patį mėlynumo vidurį likęs vienas pats geltoniausias lapas
„Kas jei aš iš to grožio numirsiu“- pagalvojo maža kirmėlaitė
Ir sugraužė paskutinį geltoną geltoną lapą
Per patį  mėlynumo vidurį
Kvailutė?