nepavadintas

lietus iš lėto lenkiasi bučiuoti žemės,
sukaitusios ir pervargusios
nuo kasdieninio žmonių bėgimo,
kuriam ir aš
renku po gabalėlį žemės
mažom žaizdotom rankom,
lyg pasakoj mėgindama dėvėti geležines klumpes.
pamiršdama pabusti rytą,
kad pamatyčiau, kaip į mano sielą įsiskverbia saulė,
įsižiūrėti į akis geltono katino,
nebyliai tūnančio dulkėtoj gatvėj,
ir užmirštu, kad pamiršau.
lietaus lašais lyg pirštais
amžinybė pabučiuoja mano kaktą.
Svajojau tarsi didvyrė
apie pavojų pilną, akmenuotą kelią,
davei man, Dieve, lygų -
tiktai per dykumą tas kelias veda.