Juoda katė ir popieriniai pasiuntiniai

Čia pat, ant dulkėtų grindų, voliojosi nebaigtas mezginys, pradėta skaityti knyga ir jau nudėvėtos šlepetės. Palieta arbata lėtai kapsėjo žemyn, sudarydama mažą balutę. „Lašas po lašo... “, dabar pasakytų jos senolis, jei tik jis būtų.
  Šilkinių patalų gniutulo viduryje apsikarstęs raudonų moherinių siūlų gniutulais drybsojo juodas katinas geltonomis akimis. „Juoda katė neša nelaimes“, dabar pasakytų jos senolė, jei tik ji būtų.
Ji priklaupė ant kairiojo kelio, lėtai pasilenkė į priekį ir iš po katino nugaros ištraukė pluoštą senų pageltusių nuotraukų. Sudėjusi jas į dėžę, apvyniojo lipnia juosta, užrašė adresą ir pastatė į kampą šalia kitų dėžių ir paketų.
  Ji skubėjo pabėgti iš tos erdvės, kuri baugino ateitį, baugino taip, kad pirmieji jos būsimą gimimą rodantys sąrėmiai vis retėjo ir retėjo. Skubiai gesinamos šviesos, uždaromos ir rakinamos durys, greiti žingsniai, atsimušantys į akmeninių laiptų atbrailas. Lauke buvo tamsu ir drėgna. „Kaip š... “, pasakytų jos tėvas, jei tik jis būtų.
  Švytintis taksi automobilio užrašas ir spingsulės vairuotojo prietaisų skydelyje. Žalia, žydra ir skaisčiai raudona – švieselės, rodančios kuro kiekį, posūkio kryptis, radijo ryšį, skaitiklio rodmenis. Jos – jautrūs receptoriai, gebantys sekundės greitumu parodyti net menkiausią sutrikimą samdomo automobilio viduriuose.
  Tipas, kuris laiko vairą, žvelgia į priekį, lėtai kvėpuoja ir rankove šluostosi šlapią veidą. „Rankogaliai – ne nosiai šluostyti“, pasakytų dabar jos motina, jei tik ji būtų.
  Traukinių stotyje jau vėlu. Budėtojas dirbtinai budriomis akimis pažvelgia į būsimąją keleivę.
  Vykstate į Maskvą?
  Taip.
  Traukinys atvyks tik už valandos.
  Taip.
  Naktis drėgna. Nesušalkite. Pakviesčiau į savo šiltą kabiną, bet turbūt ponia nesutiks.
  Taip.
  Jei užmigtumėte, aš jus pažadinčiau.
  Tyla.
  Ilga tranki virtinė vis didėdama artėja perono link. Budėtojas ateina pažadinti nemiegančiosios. Padeda įkelti lengvą bagažą. Pamoja tuščiam langui ir grįžta į  stingdančiai šaltą kabiną. Miestas toldamas traukiasi. Praeitis lieka išsiskėtusi tuščio perono bėgių viduryje: jos galūnės per trumpos, kad galėtų pasivyti traukinį.
  Kupė šilta ir šviesi. Juodo krepšio gilumoje susirangiusi miega juoda katė geltonomis akimis. Po jos nugara šyla pluoštas senų nuotraukų, slapta išlindęs iš lipnia juosta apklijuotos dėžės. Praeitis siunčia pasiuntinius ten, kur pati vėluos atvykti.
  „Nuo jos nepabėgsi“, dabar pasakytų jos senolis, senolė, tėvas ir motina, jei tik jie būtų. Būtų gyvi. Maža erdvė buvo taip suspaudusi jų ateities gemalus, kad šie taip ir neišvydo dienos šviesos, uždusdami tvirtuose gniaužtuose. Pabėgimas – tik jis geba įpūsti oro į ką tik gimusios dabarties plaučius. Viens du trys... Atsitraukti. Viens du trys... Atsitraukti. Pagaliau! Girdisi naujagimės klyksmas. Ateitis, deja, užduso, pasismaugusi planų virkštele. Bet reikia džiaugtis, kad iš jų dviejų bent viena liko gyva.
  Maskvoje kilo pūga. Juodas dangus maišėsi su žeme. Grindiniu žingsniavo ji, rankoje laikydama juodą krepšį. Krepšyje susirangiusi gulėjo juoda katė. Jos geltonos akys buvo tvirtai užmerktos. Krepšio dugne, po miegančia kate, tyliai keliavo popieriniai praeities pasiuntiniai, nekantraudami išvysti naują, dabarties auginimui išrinktą slaptavietę. Praeitis tuo metu keliavo šiltoje kupė. Dar keli kilometrai ir kelionė baigsis. Greitai ir tyliai. Liks tik senos pageltusios nuotraukos ir benamė juoda katė geltonomis akimis.