Povandeninės mintys

Išsaugojau vėją ir plaukus ir sielą
Bet ... nieko nereikia, jei tu išeini
O jei pasiliktum? Turbūt išprotėčiau
Bet tu mano laimės pakęst negali

Išguitas ansamblis, kuriam dirigavom
Dabar užsilipęs ant stogo – jie pyksta
Kodėl šitiek delsėm, kodėl juos apgavom ...
Ir kaip sau patiems mums meluoti pavyksta

Ansamblis nekaltas – tai žvilgsniai – jie slidūs
Mes laukiame dėmesio jį trypdami
Mes: pykstantys, žiaurūs, sutrikę, pavydūs
Mes: naivūs, ištvirkę, akli, svetimi

Kvailoki praeiviai – jie tiki – neverta
Jie nieko nežino, jų meilė tuščia
Jie skaitė knygas, kiek žurnalų pavartė
Jie mano, kad paprasta būti gražia

Aš perspėsiu žmones – neplokit, palaukit
Tai mano likimas ir grožis ne jūsų
Per tūkstantį žingsnių atgal pasitraukit
Aš noriu tylos, net jei tyliai pražūsiu


(rašyk savo pradžią, užbraukdamas viską)