Vieną dieną
Ištirpsta svajonės,
Nes kažkas susemia
Rasą nuo pirštų galiukų
Kartu su jose likusių
Boružių ūseliais.
Atėjus laikui
Nublanksta šypsenos,
Nes kažkas iš akių
Surenka laumžirgius,
Mosuojančius sparnais,
Sustabdo vėjo
Ir smilgų glamones.
Laikas suslapsto viltis
Miško samanose,
Malšindamas medžių ošimą.
O tada vėl bejėgiškai
Susmilksti kito silueto
Dūmuose.