...

Gyvena Karlsonas ant stogo.
Blyškus, patukęs toks, pražilęs,
beje, pražilęs ir Mažylis,
ir tai iš tikro – nieko blogo.

Rytais, kai žemė guli šonu
į lietų, ant aukščiausio kraigo
pilvuką Karlsonas sau maigo
pakibusį virš per trumpų kalsonų.

Jis šypsosi į rūko garą –
jis parai vėlei ners į alų,
ir kiek stogų tiek pjedestalų,
tačiau nuo šių jam jau negera.

Jį sekina pagunda iš palėpės
keliaut į rūsį, laukt pavienių
sapnų su ežerais uogienių,
kur mintys jo apkartę slėpės.

Žemyn jis kopėčiomis lipa.
Jau andai skrydžių laikas baigtas.
Ant nugaros rūdija sraigtas.
Tai panašu į liūdną klipą.

Aplinkui Karlsoną tėveliai raukos.
Turbūt  Mažylis irgi tėtė...
Trisdešimtoji cigaretė.
Devyniasdešimt penktas maukas.

Devyniasdešimt šeštas. Ir septintas.
Lygiagrečiai ir trisdešimt pirmoji.
Mygtuką veltui, Karlsonai, kamuoji,
juk tavo sraigtas išnarintas!

Tau nepakilti nė kartelio –
kažko žiaurių žiauriausiai trūksta:
gudruoliams kraujas greitai rūgsta,
kad skristi – reikia neturėt sraigtelio...