Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Arabų emiratai.


Keturiolika karinių malūnsparnių tarsi keturiolika milžiniškų skėrių nutūpė ant suakmenėjusio smėlio po milžinišku kosminio dok - strypo šešėliu. Jų ilgos mentės vis dar sukosi, ir jei fotoniniai erdvėlaiviai nebūtų pavertę žemės blizgančiu paviršiumi, dabar jie skendėtų dulkių debesyse. Ramiai tilo skysto azoto aušintuvai. Raibuliavo įkaitęs oras tik dar labiau versdamas pasaulį panašiu į narkomano sapną. Atsivėrė vieno malūnsparnio durys.
    - Vaileri! Juk IB (Iki Blyksnio) tik trys minutės!
Vaileris nieko neatsakė, tik pakišo savo suprakaitavusį veidą po šalto oro srove trykštančia iš malūnsparnio aušintuvų. Taip, tai buvo tikrų tikriausias narkomano sapnas... dok - strypas buvo 800 metrų ilgio ir kiekvieną kartą žiūrėdamas į jį nenoromis užduodavai sau klausimą, ar 97 % populiacijos būtinai reiškia kad mes nebegalime? O atsakymas visada buvo aiškus ir trumpas. Taip. Nors Vailerio akys merkėsi nuo skaisčios saulės, jo veidą apgaubė nevilties šešėlis. Nevilties ir baimės. Paprasta kaip du plius du. Anksčiau mes galėjome, dabar - ne. Nebegalime pakilti. Tiesiog nebegalime. Dabar jau žinomos visos klaidos, ir jei tik būtų antrasis šansas gal mum ir pavyktų. Arba jei visa tai būtų prasidėję bent keliais šimtmečiais vėliau, gal mes jau mokėtume kolonizuoti planetas, statyti nepriklausomas kosmines stotis ir... Bet viskas prasidėjo per anksti.
- Vaileri!!! - užriko malūnsparnio pilotas.
Vaileris sugrįžo į malūnsparnį ir užtrenkė duris.
Staiga visas pasaulis pabalo. Ir tai nebuvo baisiausia. Baisiausia buvo tas suknistas atmosferos fenomenas, kurio dėka saulė tarsi penkis kartus padidėdavo. Trumpam, ganėtinai trumpam, bet to užtekdavo, kad vėl, vėl ir vėl sukrėstų. Jau tiek metų ir... Niekas, turbūt niekas likęs gyvas pasaulyje nesugebėjo priprasti prie šito vaizdo. O tada vėjas. Siaubingas vėjas. Kiekvieną kartą po blyksnio kelioms minutėms kildavo toks vėjas, kad tų, kuriem nepasisekė, pelenai išsilakstydavo kelių kilometrų spinduliu.
Viskas vėl rimo... Užgaudė galingi vandeniliniai malūnsparnių varikliai.
- Vaileri? - pilotas buvo nusiėmęs savo ausines, nes garso izoliacija buvo pakankamai gera. - Klausyk, aš nežinau, tačiau... m... na žinai, ta vyriška intuicija... net nemoku pasakyti. Aišku, būtų labai puiku, jei mes juos rastume ten begeriančius savo gamybos viskį, bet...
- Tss... nereikia. Ir aš tai jaučiu. Kiekviena suknista savo kūno lastele. Suprask, ... Na... ir tu ir aš pažinojome juos, pažinojome sistemą, po velnių aš juk kūriau visas komunikacijas ir... po "šimc", arba jie tiesiog nusprendė sukurti savo mažytę valstybę, arba ten nutiko kažkas TIKRAI negero.


Keturiolika mažų taškelių skrido virš bekraštės raibuliuojančius dykumos.


Vailerį vėl užgriuvo prisiminimai.

Tada žmonių žemėje buvo mažiausia. Tačiau Vaileris niekada nematė jų tiek daug vienoje vietoje. GrandShadowSitis. ExNiujorko dalis. Milžiniškas septinių mylių semigeosinchroninis sunshieldas, metantis gyvybiškai svarbų šešėlį, kabojo bekraščiame aukštyje, ir atrodė, kad kažkas IŠ TIKRŲJŲ sugebėjo danguje išpjauti juodą, tarsi katės akių giluma, skylę. Tai buvo didžiausias PostCivilizacijos pasiekimas. GrandShadowSityje buvo galima vaikščioti be portatyvinių aušintuvų. Miesto perimetras buvo apsodintas gigantiškais stulpais, kurie dieną naktį purškė vandenį, aušidami orą.
Tą dieną vyriausiasis žemės išgyvenimo komiteto atstovas sakė kalbą. Galva svaigo nuo bekraštės minios ošimo ir gaivios vėsumos, todėl joje išliko nedaug. Tačiau Vaileriui iki gyvenimo galo įstrigo nulestas pirštas. Tada Jis sakė "Gal per ilgai mes žiūrėjome į dangų ir leidomės akinami, o nematėme kas yra po mūsų kojomis."
Būtent tą dieną buvo užbaigtas išlikusios floros ir faunos genofondo rinkimas, ir visas pasaulis stojo petys į petį. Ir ėmė kastis gilyn.

O dabar jau du mėnesiai nebėra kontakto su Vault16000A  ( 16000 - žmonių talpa. A - tipas) kasybos operatorių komanda. Ir jie skrenda išsiaiškinti kodėl.


Anksčiau ten buvo arabų šeichams priklausančios naftos gavybos grežiniai, bet nafta pasibaigė, šeichai tikriausiai mirė, o pradėti Vault'o statybą viduryje plynos dykumos, kai kas 47 minutes reikia arba užsitempti "ant galvos" portatyvinius reflektorius arba melstis kad už keliasdešimt tūkstančių kreditų užsakytas šešėlis užslinktų laiku, irgi nebuvo pati geriausia mintis.
Komandoje dirbo 28 žmonės. Pusė jų nesiliesdavo prie nieko daugiau kaip klaviatūra ir cigaretės. Kompiuteriai patys modeliuodavo darbų eigą, patys valdydavo agregatus, na o 28 tik tiem atvejams, kai neužtekdavo to "patys". 


Toliau buvo kažkas, ko negalėtų susapnuoti netgi narkomanas. Jie visi išlipo. Beveik visi. Kažkas išlindo iš smėlio. Tų, kurie neišlipo, malunsparniai sprogo nepakilę nuo žemės.


Naktis. Tai buvo pasaka. Tai buvo grynas vėsus oras, na ir kas, kad su mažesne deguonies koncentracija. Kai blykstelėdavo, atsiverdavo vazdas, pranokstantis bet ką pasaulyje. Dangumi imdavo ristis žalios pašvaistės bangos ir atrodydavo kad sėdi permatomo okeano dugne ir žiūri į viršuje siaučiančią audrą.
Du balsai. Tik vienas iš jų išlaikęs žmogišką skambesį.

- Ar tapsi.
- Nežinau.
- Tapk. Aš noriu būti su tavim. Visą likusį gyvenimą.
- Bet tai... tai beprotybė.
- O tu man... mums padėjai ją sukurti, taip kad, po velnių, nenusigręžk nuo mūsų, man... mums reikia tavęs.
- Aš nenusigręšiu, tu pati....    taip tu PATI tai žinai, aš tiesiog nenoriu tapti. Aš noriu mirti toks koks gimiau.
- Bet mes... būsim tarsi Adomas ir Ieva... nepalik manęs, nes... dieve, tapk, tu neįsivaizduoji koks tai nuostabus jausmas, gulėi smėlyje, žiūrėti į saulę ir...
- Pati žinai kad myliu... myliu tave nesvarbu kokia tu, nesvarbu... bet aš nebūsiu tavo Adomas ir... Rytoj, kol saulė dar nepatekėjo, aš išeinu į dykumą.
- Bet... - jos balsas užlūžo ir gailiai sugergždė. - Prašau, man baisu, nepalik manęs.
- Aš negliu. Aš tau,... jum padėjau, bet jei nori, o tu nori, tai baik viską be manęs. Aš nebūsiu Adomas, nes tu žinai, kad ateinančios kartos nekalbės su paprastaisiais, taip kaip dabar tu kalbi su manim.
- Atsigulk.
- Ką?
- Priš mirtį atsigulk ir žiūrėk tiesiai į ją, nesvarbu, kad akins, tiesiog atsigulk. Tau neskaudės. Ir aš prisiekiu, kad tavo pelenai taps naujos religijos ostija.
2003-05-28 11:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-13 20:37
Nuar
Labai netobulas literatūrine prasme, tačiau autorius sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį, todėl buvo įdomu skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-16 13:22
Maliciuos
Yra kazkas tokio apokaliptiskai didingo. Nesuprantu, kas mane cia taip zavi, taciau turbut tame "nesupratime" ir slypi zavesio prasme. 5/5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-08 09:59
Svajoklis I
A little bit su anglizmais :)
Pasitaiko klaidų. Bet šis kūrinys, kaip čia pasakius, protingesnis už MasterMind Hazord'o. Čia jaučiamas savitumas. Beje, pabaiga įdomesnė.
Nesuprantu, kodėl šis blogiau vertinamas nei MasterMind Hazord'o.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-29 17:42
giliaidzin
Šiek tiek padrikas. Neužbaigtos mintys. Bet neblogas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-29 11:24
KA
KA
Mintis nenauja (turiu omenyje Pritaikytuosius), bet atlikta techniškai. Šis kūrinys man pasirodė kiek per daug eklektiškas (gal todėl, kad tai,galbūt, kažkokio didesnio kūrinio dalis?). Bendroj sumoj - patiko, teiki nemažai vilčių. Rašyk:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą