Nuostabus eilerascio ritmas. Taip mane vakar ikaitino, kad isjungiau Type o Negative, uzsidejau Paco de Lucia ir Siuksliu dezeje parasiau laiska mylimai merginai =)
Ui, Maksai, ten gi daugtaškiai... Jie atskiria užslėptus geismus nuo paties Flamenko ritmo... Būtent lyrinis herojus to nesusieja, o tik tarsi prisiminimų paralelę jaučia...
Ne, aišku, šis aspektas svarbus tik tiek, kiek autorius yra artimas lyriniam herojui. Ir visgi: flamenko – užslėpti geismai - be abejo. Bet pamėgink šokant flamenko pakeisti šokio aistrą grakščiais judesiais. Juk pavadinimas kilęs nuo žodžio „flama“ – „ugnis“... galų gale, koks skirtumas. Dėl P.S. – matyt bus man susivaidenę.
Maksai, geismai užslėpti, aistros grakščiame judesy ... nes čia šokis, o ne atvira sekso scena... :) Na aš taip suprantu, tu - kitaip...
Ką turėjai minty sakydamas: 'P.S. Man pasivaideno, ar iš Tu pajutai vienos tokios poetės dvasią? ' Dvasia yra mano ir tik mano... tokia beveik visuose panašaus pobūdžio eiliukuose.
Ne, Morta, rimas būna arba idealus - jei to sieki - arba neidealus, jei to nenori arba negirdi jo... Mano logika tokia: eilėraštyje aš jo arba laikausi idealiai, arba visiškai nesilaikau... Taip - per puse - mano nuomone, nei šis nei tas...
O dvasios siaurumas, manyčiau, priklauso nuo kitų dalykų... ne nuo rimo :)
Gražus ir teisingas šis eilis. Tačiau gal kiek per taisyklingas, per santūrus, per sterilus. Flamenko ritmas – tai jau nebe užslėpti geismai – tai šėlstanti aistra, sunkiai betelpanti į sterilią strofą.
P.S. Man pasivaideno, ar iš Tu pajutai vienos tokios poetės dvasią?