Pro vartus

Čia švelniai lingavo maža karuselė
ir vaikiškas žvilgsnis ieškojo mamos.

Čia garsiai praūžęs jausmų uraganas
pasiėmė daug, o paliko vos vos...
 
Dabar šie namai nori meilę suprasti,
kurią gal pamatė vos keletą kart.
Ir jeigu tai būtų tik laikinas džiaugsmas,
nebūčiau aš rašius eilių iš dangaus.
 
Dėkoju likimui už šitokią galią –
išreikšti mintis balto lapo fone.
Dabar šilto vakaro grožį ir tamsą
galiu atpažinti raidžių minioje.
 
Bandau per žodžius savo kelią atrasti,
kol dar nepaliepta eiti bet kur.
Nebylūs žaislai vis dar primena vaiką,
kurio akys vien matė tėvus ir namus.

Kai to nebeliko...
O visgi gal liko?!
Gyvenimas mokė tikėti širdim.
Ar verktų krauju,
ar spindulius skleistų
Svarbiausia palikti pravertas duris.
 
Pro jas,
Pro vartus
Tyliai plaukia šie žodžiai
Ir plauks dar ilgai, kolei akys užmigs.

Prigesusi siela tada mels atsiklaupus,
Dangaus angelai gal išgirs ir priims.