Jis grįžo namo purvinais batais. Ji pasakė:
- Siaubas, kokie nešvarūs batai! Kur valkiojaisi?! Negali bent nusivalyti prieš į namus eidamas?
Jis grįžo švariai nublizgintais batais. Ji pasakė:
- Tai dabar jau nusivalei batus, kad nesimatytų, po kokius purvynus vaikščiojai?!
Jis nevalgė pietų. Ji pasakė:
- Ko nevalgai? Neskanu? Va, koks sūnus, motinos maisto, su meile paruošto, nevalgo!
Jis suvalgė viską iki paskutinio šaukšto. Ji pasakė:
- Ryja kaip arklys! Visai gi tėvai nusigyvens per tokį valkatą, kuris tik gatvėmis šlaistosi, jokios naudos neduoda!
Jam nusibodo ir Jis išėjo. Ji pasakė:
- Mat, sugalvojo, iš namų pabėgo! Tiek iš tų vaikų ir tikėtis: maitini, rūpinies, o jie išeina ir užmiršta...
O Jis ėjo ir ėjo tolyn. Sutiko mergaitę ant triratuko ir pasakė:
- Tėvai visai vaikų nesupranta.
Mergaitė ant triratuko atsakė:
- Tikrai.
„Tokia maža, o tokia protinga, “ – pagalvojo Jis ir nuėjo toliau. Sutiko senuką ir pasakė:
- Tėvai visai vaikų nesupranta.
Senukas atsakė:
- Tikrai?
„Tikriausiai tėvas – toks nesupratingas, “ – pagalvojo Jis ir nuėjo dar toliau nuo nesupratingų tėvų, tikriausiai į Vokietiją.
Sutiko sunkvežimio vairuotoją ir pasakė:
- Tėvai visai vaikų nesupranta.
Vairuotojas buvo vokietis, nieko nesuprato. Tačiau iki Šveicarijos pavežė. Ten Jis sutiko kalnuose avis ganantį šveicarų piemenį. Pasakė jam:
- Tėvai visai vaikų nesupranta.
Tikriausiai šveicaras buvo lietuvis, nes atsakė:
- Būna.
Pamatė Jis tarp baltų avių vieną juodą ir paklausė piemens:
- Galėčiau avį pagloboti?
- Gali, - atsakė piemuo ir atsisėdo ant akmens pypkę surūkyti ir saulėlydžiu pasigrožėti.
Atsisėdo šalia ir Jis ir pradėjo juodąją avį globoti. Sėdėjo, žiūrėjo į ją naktį, žiūrėjo dieną, žiūrėjo dar vieną naktį, o kitos dienos rytą tarė:
- Sunku tas avis globoti.
- Kodėl? – nesuprato piemuo.
- Nežinau, ko jos nori, nieko nesako.
- Bet vis tiek brangi avis.
- Taip, ypač kai tiek ilgai globoji.
- O ar vaikai tėvams pasako, ko nori, ar tik tyli ir galvoja: „Va, kokie tėvai nesupratingi“?
Pažiūrėjo Jis į piemenį ir išvyko namo.
Ji pasakė:
- Va, grįžo sūnus paklydėlis, purvinais batais ir išalkęs.
- Bet vis tiek brangus?
Apkabino Mama Sūnų ir tarė:
- O kaip kitaip, ypač kai tiek ilgai globoji.
Geri žmonės tie tėvai – nesupranta tavęs, o vis tiek globoja, stengiasi.