Nebuvusiam draugui

Kaskart, kai mano šveicorius užsirakina iš vidaus
Ir geria koncentruotą melancholijos ekstraktą,
Man reik artumą spinduliuojančio - nereikia pavydaus
Vaikystės draugo, su kuriuo atrasčiau durų raktą.
Prisipažinsiu, iš dalies, juo buvo vėjas vakarais,
Kai mano slogios mintys užsikardavo ant stogo,
Bei guodžiantys rytai baltom taikom ir blėstančiais karais,
Taip desperatiškai mėginę pavaduoti žmogų.
Žinai, visiems taip būna - širdys plūduriuoja liūdesy,
Ir tenka brautis pro nostalgijos tankynę klaidžią.
Tad leisk bent naiviai apsimesti, kad kažkur šalia esi,
Nes šiandien šveicorius ir vėl manęs neįsileidžia.