Ten, kur žvaigždės, o ne žmonės gęsta

Be juoko dangus kalvoms atsiduoda.
Paukščiai, krentančiomis žvaigždėmis apsinuodiję,
Išskrenda akmenims įsiteikti
Sliduoja susmulkintom lėjomis nusilpę skrajūnai.

Laužai nepagauna sijonų ilgumo,
Kaspinai raudoni tik vėjams
Ir kumeliukams smaluotiems.
Jie nori lauktuvių,
O obelys dar nepasodintos.

Jei ramybės rankose išlipdomos
Ir iš tėvų delnų tiesiai į veidus,
Ašaromis neblizga žvyrkeliai,
Uolos pamigdo ir budina.

Čia žvaigždės, o ne žmonės
Savo dienų spąstais žingsnius užtrenkia
Ir žmonės belikimai
Keliauja pakeleivių pakeleiviais,
Purvą dangui aukodami.

Kaimų kryžiai kartono rūpintojėlių,
Masių rankomis vienodai ištapyti
Ir gėlės žydi ramunių puokštelėmis.
Posūkis dešinei,
Gal čigoniukai vartus savai atkels.